VALSTYBĖS KŪRIMOSI LAIKOTARPIS (XI-XII)
Baltų žemėse politinės organizacijos stiprinimo pareikalavo poreikis organizuoti gynybą nuo IX – X a. susidariusių didelių slavų valstybių – Lenkijos ir Rusios. Iš visų baltų žemių sėkmingiausiai politinę organizaciją plėtojo Lietuva. XII a. ji vis aktyviau ima reikštis Polocko kunigaikščių vidaus kovose, apie ją atsiranda vis daugiau žinių Rusios metraščiuose. Ji vienintelė pajėgė peraugti į didžiąją kunigaikštystę ir apginti savo nepriklausomybę.
Ankstyviausia žinia apie Rusios ekspansiją Lietuvos kryptimi siekia 945 m., kai tarp Rusios pasiuntinių Bizantijoje paminimas jotvingis. Didesnio masto ši ekspansija pasiekė Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro I laikais (978–1015). X a. pabaigoje savo sūnų Iziaslavą jis paskyrė Polocko kunigaikščiu ir pastatė jam Iziaslavlio, Minsko pilis. Tai buvo rusinų atramos punktai kovai su Lietuva. Gali būti, kad dėl susidūrimų su Vladimiro Rusia į lietuvių kalbą pateko žodis valdymieras ,,valdovas, namų šeimininkas”, sietinas su Vladimiro I vardu ir menantis naujo tipo valdžios formavimąsi. Nors tiesioginių žinių apie Vladimiro žygį į Lietuvą nėra, jo veikla šiame regione buvo aktyvi: žinomas stambus 983 m. Vladimiro žygis į Jotvą, pasibaigęs pergale.
Lietuvos valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės – pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Šiandien dėl duomenų stokos labai sunku apibrėžti aukštaičių genties ir atskirų jos žemių ribas, todėl istoriografijoje atsirado pačių prieštaringiausių versijų. Pastaruoju metu išpopuliarėjo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, išskirianti 3 gentis: lietuvius (Rytų Lietuvoje), aukštaičius (Vidurio Lietuvoje) ir žemaičius (Žemaičių aukštumoje). Ši hipotezė sukurta, siekiant paaiškinti, kodėl aukštaičių ir žemaičių teritorijoje išsiskiria trys archeologinės kultūros. Tačiau šaltiniuose nežinoma genčių sistema ,,žemaičiai – aukštaičiai – lietuviai”. XIV a. visa etninė Lietuva susideda tik iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Trijų archeologinių kultūrų buvimas nebūtinai turi reikšti trijų genčių buvimą. Nors gentys dažniausiai išsiskiria savita kultūra, konkrečios istorinės aplinkybės gali nulemti genties kultūrinį nevienalytiškumą.
Pirminis žemaičių kultūros centras turėjo būti Vidurio Lietuvos kultūros sritis, nes tik tokia geografinė jos padėtis pateisina žemaičių vardą (žemumų ar žemupio gyventojai). Žemaičių aukštumos (istorinių laikų Žemaitijos centro) gyventojai negalėjo pirmieji pradėti vadintis žemaičiais, nes šis vardas visais požiūriais neatitinka jų geografinės padėties (aukštuma kelių upių aukštupiuose). Nuo XIV a. pabaigos žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe ir tokiu būdu dalino buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Nevėžio žemupyje tokia riba paliudyta jau XIII a. pabaigoje. Tai buvo valstybinės valdžios dirbtinai suformuota riba. Kadangi Žemaitija buvo valstybės periferija ir jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo žymiai menkesnė, abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita. Todėl galima manyti, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška. Vidurio Lietuvos žemaitiškumą patvirtina ir kai kurie kiti netiesioginiai duomenys. XV – XVI a. Kauno ir Upytės pavietai priklausė Trakų, o ne Vilniaus vaivadijai (XIV a. Trakų kunigaikštis buvo Žemaitijos siuzerenas), su Žemaitija šiuos pavietus siejo ir kai kurie prievolių sistemos savitumai. Be to, gali būti, kad XV – XVI a. istorinėje tradicijoje prisimenama ,,vokiečių siena” palei Šventosios upę buvo 1259 m. Mindaugo Livonijos Ordinui atiduotos ,,visos Žemaitijos” rytinė siena. Visa tai leidžia aukštaičių genties teritoriją sieti su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o žemaičius lokalizuoti Vidurio Lietuvos ir Žemaičių aukštumos plokštinių kapinynų srityse.
Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos tik XIII a., o tikslesnes jų ribas galima apibrėžti tik pagal archeologinių paminklų išsidėstymą (atskiras žemes ir valsčius skyrė didesnės ar mažesnės dykros). Tokiu būdu Deltuva lokalizuota palei Šventosios vidurupį ir į Rytus nuo jo iki Šventosios ir Žeimenos baseinų vandenskyros ribos. Nalšia apėmė didžiąją Utenos apskrities dalį, Švenčionių rajoną ir gretimas Baltarusijos sritis. Neries žemė –abipus Neries vidurupio, Lietuvos žemė turėjo būti Rusios pasienyje, Ašmenos-Svyrių krašte (XIV a. pabaigoje jau išsiplėtusi Lietuva siaurąja prasme buvo tapatinama su Vilniaus kunigaikštyste, kuri rytuose ribojosi su Krėvos kunigaikštyste). Gerai išsiskirianti nedidelė žemė Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje galbūt galėtų būti siejama su ,,Sakmėje apie Igorio žygį” minima Deremelos žeme.
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie Šv. Brunono mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Pastaruoju metu kelta versija, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje nėra pagrįsta. Patikimiau jį sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, bet žuvo jos pasienyje. Tačiau iš išlikusių žinių apie Netimero kunigaikštystę galime šį tą spręsti ir apie tuometinę Lietuvą: 1) buvo saugomos sienos; 2) kunigaikštis turėjo religinę valdžią (minimi ,,karaliaus stabai”; religinė valdžia buvo būdinga ir XIII a. kunigaikščiams); 3) kunigaikštis turėjo galią pasmerkti mirti ir dovanoti gyvybę (tokia galia didžiavosi ir vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai); 4) centrinio valsčiaus sueigą sudarė 300 vyrų (Vibertas nurodo, kad Netimeras priėmė krikštą su 300 vyrų – tai atitinka vidutinio valsčiaus šeimų skaičių); 5) Netimero valdoma politinė organizacija turėjo kelias hierarchijos pakopas (pagal Vibertą, Brunoną nužudė ,,anos žemės kunigaikštis”, o Netimeras vadinamas karaliumi); 6) galiojo senjoratinis valdžios paveldėjimas, kai valdžia atitenka ne sūnui, o vyriausiajam giminėje – dažniausiai broliui (pagal Damianį, norėdamas karalystę palikti sūnui, karalius nužudė savo brolį).
Visi šie bruožai gali būti būdingi tiek vadystei, tiek ir valstybei. Su kokia organizacija susiduriame priklauso nuo to, ar kiti valsčiai mokėjo duoklę Netimerui, ar jis gyveno tik iš savo ūkio bei savo valsčiaus gyventojų dovanų. Deja, apie tai iš turimų šaltinių sunku spręsti. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai ir kelių pakopų valdymo hierarchija rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą.
Nuo Vladimiro I laikų per visą XI a. Lietuva juto pastovų Rusios spaudimą, bet suintensyvėję kontaktai sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys – duoklių mokėjimas. Iki XII a. pradžios į lietuvių kalbą jau pateko nemažai skolinių iš rusinų kalbos, pasireiškė materialinės kultūros pažanga žemės ūkyje (tobulesni pjautuvai, sukamosios girnos ir kt.), amatuose (kalvystės technologijos patobulėjimas, žiedžiamojo rato atsiradimas, tobulesni medžio apdirbimo įrankiai), intensyvėjo prekyba, kito visuomenės socialinė struktūra (atsirado pilys, karių su puošnia apranga ir žirgų kapai).
Skirtinguose baltų kraštuose pilys atsirado skirtingu laiku ir greičiausiai turėjo savo vietinę specifiką. XI – XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai (Mažulonys, Kaukai). XIII – XIV a. tokiuose pačiuose piliakalniuose būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo, nuolatinių kelionių po savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys). Tad gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu. Pažymėtina, kad XIII a. viduryje duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas – duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, tame tarpe statyti savo žemėje pilis. Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero ,,karalystę” panašiose jotvingių kunigaikštystėse.
Pilys – kariniai objektai. Vadų įsikūrimas jose tiesiogiai buvo susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba, kuri tuo metu pasidarė aktualesnė ir sudėtingesnė. Taigi valdžios atstovų persikėlimas į pilis buvo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas, pastebimas kaip tik šiuo laikotarpiu. Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.
Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai – Minskas ir Zaslaulis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu. XI a. – šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. 1038–1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui. Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. – Lietuva, 1041 m. – Mazovija, 1044 m. – turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas.
XII a. pradžioje Nestoras ,,Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai. Jie įrašyti toje sąrašo dalyje, kurioje išvardinti Polocko duoklininkai.
XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir Polocko galybė ėmė smukti. Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio Polocko kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion. Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė ,,daug belaisvių”, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo.
1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1151 m., o ypač nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus, jie galėjo kelti jiems savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičių ,,žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco. Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą, bet nieko tuo nelaimėjo. Į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau paliko Glebovičius ir perėjo į tikrų nugalėtojų – Vasilkovičių – pusę.
1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų Kijevo kunigaikščių – Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių, išskyrus Drucko kunigaikštį Glebą Rogvolodovičių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ,,lyviai, ir lietuviai” (lietuvius, matyt, atvedė Lietuvos kunigaikštystės pasienį valdę knigaikščiai Andrius Volodšičius, Vasilka Briačislavičius ir Logoisko kunigaikštis Vseslavas). Taigi artimiausi Lietuvai kunigaikščiai, o taip pat ir lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais. Pastarieji dar XIII a. pradžioje pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę.
Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius. Bet net ir sąjungoje su jais lietuvių reikšmė nėra didelė. Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva sugebėjo staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?
XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime.
Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet jiems patiems ne mažiau reikėjo Polocko kunigaikščių paramos, siekiant įtraukti į savo įtakos sferą kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, ,,Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai (1161 m. jie paėmė Palangos pilį Kurše, po 1180 m. jų veikla Baltijos jūroje dar labiau suaktyvėjo). Kuršių kaimynus žemaičius tai galėjo priversti susirūpinti savo saugumu. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.
Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip rusinų metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė.
Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: ,,Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams”. Taigi 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. ,,Sakmės apie Igorio žygį” (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė ,,Sakmės” žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot ,,Sakmės” autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko ,,senolių šlovės”. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – ,,buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui”.
1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Sutriuškinti buvo ne tik Vasilkovičiai, bet ir ,,visi Vseslavo anūkai”, t. y. visi Polocko kunigaikščiai. Gali būti, jog 1183 m. lietuviai puolė ir Gardiną (apie jį neaiškiai užsiminta ,,Sakmėje”, be to, 1183 m. Gardine sudegė cerkvė).
1183 m. įvykių atgarsių išliko ir lietuvių istorinėje tradicijoje. Nors dėl menko legendų patikimumo, reikšmingesnių išvadų iš jų ir negalima padaryti, jos leidžia hipotetiškai atkurti vieną kitą patikimesniuose šaltiniuose neužfiksuotą detalę. Su to laikotarpio įvykiais susijusiose Lietuvos metraščių legendose dažnai minimas iš istorinių šaltinių nežinomas Skirmanto vardas (metraščiuose jis priskiriamas net trims kunigaikščiams). Šiose legendose galėjo atsispindėti to meto Lietuvos valdovo veikla, tačiau dėl vardo autentiškumo negalime būti tikri. Įdomu, kad su šiais įvykiais taip pat siejamam Kerniui (vardas padarytas iš Kernavės miestelio) priskiriamas Lietuvos vardo ,,sukūrimas”.
1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai ,,pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės”. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.
http://viduramziu.istorija.net/valstybe.htm
Ankstyviausia žinia apie Rusios ekspansiją Lietuvos kryptimi siekia 945 m., kai tarp Rusios pasiuntinių Bizantijoje paminimas jotvingis. Didesnio masto ši ekspansija pasiekė Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro I laikais (978–1015). X a. pabaigoje savo sūnų Iziaslavą jis paskyrė Polocko kunigaikščiu ir pastatė jam Iziaslavlio, Minsko pilis. Tai buvo rusinų atramos punktai kovai su Lietuva. Gali būti, kad dėl susidūrimų su Vladimiro Rusia į lietuvių kalbą pateko žodis valdymieras ,,valdovas, namų šeimininkas”, sietinas su Vladimiro I vardu ir menantis naujo tipo valdžios formavimąsi. Nors tiesioginių žinių apie Vladimiro žygį į Lietuvą nėra, jo veikla šiame regione buvo aktyvi: žinomas stambus 983 m. Vladimiro žygis į Jotvą, pasibaigęs pergale.
Lietuvos valstybės branduoliu tapo aukštaičių žemės – pirminė Lietuvos kunigaikštystė buvo viena iš jų. Šiandien dėl duomenų stokos labai sunku apibrėžti aukštaičių genties ir atskirų jos žemių ribas, todėl istoriografijoje atsirado pačių prieštaringiausių versijų. Pastaruoju metu išpopuliarėjo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, išskirianti 3 gentis: lietuvius (Rytų Lietuvoje), aukštaičius (Vidurio Lietuvoje) ir žemaičius (Žemaičių aukštumoje). Ši hipotezė sukurta, siekiant paaiškinti, kodėl aukštaičių ir žemaičių teritorijoje išsiskiria trys archeologinės kultūros. Tačiau šaltiniuose nežinoma genčių sistema ,,žemaičiai – aukštaičiai – lietuviai”. XIV a. visa etninė Lietuva susideda tik iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Trijų archeologinių kultūrų buvimas nebūtinai turi reikšti trijų genčių buvimą. Nors gentys dažniausiai išsiskiria savita kultūra, konkrečios istorinės aplinkybės gali nulemti genties kultūrinį nevienalytiškumą.
Pirminis žemaičių kultūros centras turėjo būti Vidurio Lietuvos kultūros sritis, nes tik tokia geografinė jos padėtis pateisina žemaičių vardą (žemumų ar žemupio gyventojai). Žemaičių aukštumos (istorinių laikų Žemaitijos centro) gyventojai negalėjo pirmieji pradėti vadintis žemaičiais, nes šis vardas visais požiūriais neatitinka jų geografinės padėties (aukštuma kelių upių aukštupiuose). Nuo XIV a. pabaigos žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe ir tokiu būdu dalino buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Nevėžio žemupyje tokia riba paliudyta jau XIII a. pabaigoje. Tai buvo valstybinės valdžios dirbtinai suformuota riba. Kadangi Žemaitija buvo valstybės periferija ir jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo žymiai menkesnė, abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita. Todėl galima manyti, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška. Vidurio Lietuvos žemaitiškumą patvirtina ir kai kurie kiti netiesioginiai duomenys. XV – XVI a. Kauno ir Upytės pavietai priklausė Trakų, o ne Vilniaus vaivadijai (XIV a. Trakų kunigaikštis buvo Žemaitijos siuzerenas), su Žemaitija šiuos pavietus siejo ir kai kurie prievolių sistemos savitumai. Be to, gali būti, kad XV – XVI a. istorinėje tradicijoje prisimenama ,,vokiečių siena” palei Šventosios upę buvo 1259 m. Mindaugo Livonijos Ordinui atiduotos ,,visos Žemaitijos” rytinė siena. Visa tai leidžia aukštaičių genties teritoriją sieti su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o žemaičius lokalizuoti Vidurio Lietuvos ir Žemaičių aukštumos plokštinių kapinynų srityse.
Aukštaitijoje galima priskaičiuoti iki 5 žemių. Rašytiniuose šaltiniuose jos minimos tik XIII a., o tikslesnes jų ribas galima apibrėžti tik pagal archeologinių paminklų išsidėstymą (atskiras žemes ir valsčius skyrė didesnės ar mažesnės dykros). Tokiu būdu Deltuva lokalizuota palei Šventosios vidurupį ir į Rytus nuo jo iki Šventosios ir Žeimenos baseinų vandenskyros ribos. Nalšia apėmė didžiąją Utenos apskrities dalį, Švenčionių rajoną ir gretimas Baltarusijos sritis. Neries žemė –abipus Neries vidurupio, Lietuvos žemė turėjo būti Rusios pasienyje, Ašmenos-Svyrių krašte (XIV a. pabaigoje jau išsiplėtusi Lietuva siaurąja prasme buvo tapatinama su Vilniaus kunigaikštyste, kuri rytuose ribojosi su Krėvos kunigaikštyste). Gerai išsiskirianti nedidelė žemė Nemuno, Neries ir Merkio tarpupyje galbūt galėtų būti siejama su ,,Sakmėje apie Igorio žygį” minima Deremelos žeme.
Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Saksonijos šaltiniuose, rašančiuose apie Šv. Brunono mirtį Lietuvos ir Rusios pasienyje. Pastaruoju metu kelta versija, kad Brunono pakrikštytas kunigaikštis Netimeras valdė Lietuvoje nėra pagrįsta. Patikimiau jį sieti su Lietuvos kaimynystėje buvusiomis jotvingių žemėmis. Pakrikštijęs Netimerą, Brunonas patraukė į Lietuvą, bet žuvo jos pasienyje. Tačiau iš išlikusių žinių apie Netimero kunigaikštystę galime šį tą spręsti ir apie tuometinę Lietuvą: 1) buvo saugomos sienos; 2) kunigaikštis turėjo religinę valdžią (minimi ,,karaliaus stabai”; religinė valdžia buvo būdinga ir XIII a. kunigaikščiams); 3) kunigaikštis turėjo galią pasmerkti mirti ir dovanoti gyvybę (tokia galia didžiavosi ir vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai); 4) centrinio valsčiaus sueigą sudarė 300 vyrų (Vibertas nurodo, kad Netimeras priėmė krikštą su 300 vyrų – tai atitinka vidutinio valsčiaus šeimų skaičių); 5) Netimero valdoma politinė organizacija turėjo kelias hierarchijos pakopas (pagal Vibertą, Brunoną nužudė ,,anos žemės kunigaikštis”, o Netimeras vadinamas karaliumi); 6) galiojo senjoratinis valdžios paveldėjimas, kai valdžia atitenka ne sūnui, o vyriausiajam giminėje – dažniausiai broliui (pagal Damianį, norėdamas karalystę palikti sūnui, karalius nužudė savo brolį).
Visi šie bruožai gali būti būdingi tiek vadystei, tiek ir valstybei. Su kokia organizacija susiduriame priklauso nuo to, ar kiti valsčiai mokėjo duoklę Netimerui, ar jis gyveno tik iš savo ūkio bei savo valsčiaus gyventojų dovanų. Deja, apie tai iš turimų šaltinių sunku spręsti. Tačiau nemaži Netimero įgaliojimai ir kelių pakopų valdymo hierarchija rodo, kad Netimero kunigaikštystė jau galėjo turėti ir valstybinę struktūrą.
Nuo Vladimiro I laikų per visą XI a. Lietuva juto pastovų Rusios spaudimą, bet suintensyvėję kontaktai sudarė sąlygas ir civilizacinei Rusios įtakai, juo labiau, kad tarp abiejų šalių užsimezgė politinis ryšys – duoklių mokėjimas. Iki XII a. pradžios į lietuvių kalbą jau pateko nemažai skolinių iš rusinų kalbos, pasireiškė materialinės kultūros pažanga žemės ūkyje (tobulesni pjautuvai, sukamosios girnos ir kt.), amatuose (kalvystės technologijos patobulėjimas, žiedžiamojo rato atsiradimas, tobulesni medžio apdirbimo įrankiai), intensyvėjo prekyba, kito visuomenės socialinė struktūra (atsirado pilys, karių su puošnia apranga ir žirgų kapai).
Skirtinguose baltų kraštuose pilys atsirado skirtingu laiku ir greičiausiai turėjo savo vietinę specifiką. XI – XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai (Mažulonys, Kaukai). XIII – XIV a. tokiuose pačiuose piliakalniuose būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo, nuolatinių kelionių po savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys). Tad gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pačių pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu. Pažymėtina, kad XIII a. viduryje duoklės rinkimas jotvingių žemėse jau buvo pakankamai išvystytas – duoklė rinkta ne tik kiaunių kailiukais, bet ir sidabru, be to, jotvingiams jau buvo įprasta atlikti ir įvairias darbo prievoles, tame tarpe statyti savo žemėje pilis. Greičiausiai ši prievolių sistema jau nuo XI a. vystėsi į Netimero ,,karalystę” panašiose jotvingių kunigaikštystėse.
Pilys – kariniai objektai. Vadų įsikūrimas jose tiesiogiai buvo susijęs su jų pareiga rūpintis krašto gynyba, kuri tuo metu pasidarė aktualesnė ir sudėtingesnė. Taigi valdžios atstovų persikėlimas į pilis buvo svarbus žingsnis į profesionalią valdžią. Pilių atsiradimo ryšį su valdžios specializacija netiesiogiai liudija ir socialinės diferenciacijos pagilėjimas, pastebimas kaip tik šiuo laikotarpiu. Visa tai, kaip ir netrukus prasidėjęs Lietuvos reikšmės augimas, leidžia manyti, kad Lietuvos kunigaikštystė susiformavo ar pradėjo formuotis apie XI a.
Pastovios Rusios ekspansijos į Lietuvą centru tapo Polocko kunigaikštystė. Būtent jai priklausė pagrindiniai šios ekspansijos atramos centrai – Minskas ir Zaslaulis. XI a. Polocko kunigaikštystė labai sustiprėjo ir rodė nemažą savarankiškumą Kijevo atžvilgiu. XI a. – šios kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Didžioji žygių dalis, kuriuos vykdė patys Polocko kunigaikščiai, mums lieka nežinoma, bet kartais įsikišdavo ir Kijevo didieji kunigaikščiai. 1038–1047 m., kai Mazovijos kunigaikštis Meclavas dėl savarankiškumo kovojo su Lenkijos kunigaikščiu Kazimieru Atnaujintoju, Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas suteikė pagalbą Kazimierui. Pirmieji jo smūgiai buvo nukreipti prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius ir lietuvius: 1038 m. pulta Jotva, 1040 m. – Lietuva, 1041 m. – Mazovija, 1044 m. – turbūt vėl Lietuva, o 1047 m. Meclavas buvo galutinai įveiktas.
XII a. pradžioje Nestoras ,,Senųjų laikų pasakojimo” įvade išvardino tautas (gentis), mokėjusias Rusiai duoklę, tarp kurių yra ir lietuviai. Jie įrašyti toje sąrašo dalyje, kurioje išvardinti Polocko duoklininkai.
XII a. tarp Polocko kunigaikščių prasidėjo vaidai ir Polocko galybė ėmė smukti. Tai Lietuvai atvėrė naujas raidos galimybes. 1130 m. įsiveržęs į Polocką, didysis kunigaikštis Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusio Polocko kunigaikščio Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion. Siekdamas pakirsti Polocko kunigaikščių pasipriešinimą 1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė ,,daug belaisvių”, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Lietuviai čia veikė kaip Polocko kunigaikščių sąjungininkai, taigi jų ryšiai su Polocku tebebuvo stiprūs. Visi šie neramumai turėjo didinti lietuvių reikšmę, nes už pagalbą kovose jie galėjo reikalauti atpildo.
1140 m. iš tremties Bizantijoje grįžo Borisovičiai, o apie 1146 m. vienas iš jų, Rogvolodas Vasilijus, tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau nuo 1151 m., o ypač nuo 1158 m. tarp Borisovičių ir Minsko kunigaikščių Glebovičių įsiliepsnojo kova dėl valdžios. Į šią kovą įsitraukė ir lietuviai. Rinkdamiesi sąjungininkus, jie galėjo kelti jiems savo sąlygas. 1159 m. Volodaris Glebovičių ,,žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”, kad gautų jų pagalbą. 1162 m. įvyko lemiamas jo susidūrimas su Rogvolodu prie Gorodeco. Su lietuvių pagalba Volodaris įveikė Rogvolodą, bet nieko tuo nelaimėjo. Į valdžią Polocke atėjo Vasilkovičiai, iki tol nedalyvavę kovose. Jie tęsė kovą su Glebovičiais ir galiausiai juos įveikė. Lietuviai, atrodo, jau anksčiau paliko Glebovičius ir perėjo į tikrų nugalėtojų – Vasilkovičių – pusę.
1179 m. kilo konfliktas tarp dviejų Kijevo kunigaikščių – Riuriko Rostislavičiaus ir Sviatoslavo Vsevolodovičiaus. Sviatoslavą parėmė daugelis Polocko kunigaikščių, išskyrus Drucko kunigaikštį Glebą Rogvolodovičių. 1180 m. prie Sviatoslavo brolio apgulto Drucko atvyko Polocko kariuomenė, kurios sudėtyje buvo ,,lyviai, ir lietuviai” (lietuvius, matyt, atvedė Lietuvos kunigaikštystės pasienį valdę knigaikščiai Andrius Volodšičius, Vasilka Briačislavičius ir Logoisko kunigaikštis Vseslavas). Taigi artimiausi Lietuvai kunigaikščiai, o taip pat ir lietuviai tuo metu dar klausė centrinės Polocko valdžios. Šiuo požiūriu iškalbingas lietuvių sugretinimas su lyviais. Pastarieji dar XIII a. pradžioje pripažino Polocko kunigaikščio valdžią ir mokėjo jam duoklę.
Visuose XII a. įvykiuose lietuviai pasirodo kaip gana silpna jėga. Jie niekada neveikia savarankiškai, tik remia Polocko kunigaikščius. Bet net ir sąjungoje su jais lietuvių reikšmė nėra didelė. Visai kitokia padėtis susiklostė 1183 m., kai lietuviai savarankiškai pradėjo rengti didelio masto žygius. Taigi kodėl Polocko kunigaikščių vaidų fone vos pastebima Lietuva sugebėjo staiga tapo patiems polockiečiams grėsminga jėga?
XII a. – Rusios susiskaldymo metas, tačiau lietuvių ekspansija prasidėjo ne kritiškiausiu Rusiai metu. Bene didžiausia krizė Polocko kunigaikštystės istorijoje buvo Borisovičių ir Glebovičių karas 1158–1167 m., bet lietuviai juo nepasinaudojo. Nepasinaudota ir neramumais Rusioje 1169 m. bei 1179–1180 m. Kai pastaroji kova pasibaigė Sviatoslavo ir Riuriko duumvirato įteisinimu, Rusios kunigaikščių vaidai kuriam laikui liovėsi. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietuvių ekspansija. Taigi jos priežasties reikia ieškoti ne Rusios silpnėjime, o pačios Lietuvos sustiprėjime.
Polocko kunigaikščių vaidai įtraukė lietuvius į Polocko vidaus gyvenimą. Lietuviai galėjo rinktis, kuriai kunigaikščių grupuotei paklusti, o tai priklausė nuo atlygio. Jame ir reikėtų ieškoti Lietuvos iškilimo paslapties. Polocko kunigaikščiai lengviausiai galėjo atsilyginti tuo pačiu. Lietuviai teikė karinę paramą Polocko kunigaikščiams, bet jiems patiems ne mažiau reikėjo Polocko kunigaikščių paramos, siekiant įtraukti į savo įtakos sferą kaimynines aukštaičių kunigaikštystes. 1159 m., kai Rogvolodas privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, ,,Volodaris nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais”. Ir tik po to lietuviai jam atėjo į pagalbą. Taip, besinaudodami Polocko kunigaikščių vaidais, lietuviai dėjo pamatus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lietuvos karinės galios išaugimą apie 1183 m. galima paaiškinti tuo, kad į Lietuvos įtaką patekusios kunigaikštystės galutinai susijungė į vieną valstybę. Santykinis Rusios sustiprėjimas po 1180 m. ir naujos ekspansijos grėsmė galėjo paspartinti šių kunigaikštysčių susivienijimą apie Lietuvą. Be to, XII a. II pusėje veržlią ekspansiją pietinėse ir rytinėse Baltijos jūros pakrantėse pradėjo ir danai (1161 m. jie paėmė Palangos pilį Kurše, po 1180 m. jų veikla Baltijos jūroje dar labiau suaktyvėjo). Kuršių kaimynus žemaičius tai galėjo priversti susirūpinti savo saugumu. ,,Danijos mokesčių knygoje” (1231 m.), atspindinčioje ankstesnes danų pretenzijas, tarp Danijos duoklininkų minima ir Lietuva. Taigi iš vienos pusės – santykinai sustiprėjusi Rusia, iš kitos – Danijos ekspansija kėlė grėsmę Lietuvos kaimynams ir vertė juos rūpintis apsauga. Lietuvos valdžiai nebereikėjo daug pastangų įtikinti ar priversti savo kaimynus pasiduoti jos globai.
Jungtinė Lietuvos valstybė, apimanti Lietuvos kunigaikštystę ir kelias kitas kunigaikštystes, sąlyginai gali būti vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste – rusinų tradicijoje didžiaisiais vadinti kunigaikščiai, kuriems buvo pavaldūs keli smulkesni kunigaikščiai (taip rusinų metraščiuose buvo tituluojamas jau Mindaugas). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo iš esmės nauja jungtinė valstybė, nors jai pagrindą padėjusi Lietuvos kunigaikštystė irgi greičiausiai jau buvo valstybė.
Lietuvos karinės galios išaugimas tarp 1180 ir 1183 m. buvo vienas iš ryškiausių lūžių Lietuvos istorijoje. Iki 1180 m. Lietuva nerodė didesnio karinio aktyvumo ir buvo tik palyginti silpna kunigaikštystė. 1183 m. ji perėjo į puolimą. Naugardo pirmajame metraštyje ties 1183 m. įrašyta: ,,Tą žiemą kariavo pskoviečiai su lietuviais ir daug buvo padaryta žalos pskoviečiams”. Taigi 1183–1184 m. žiemą lietuviai pirmą kartą savarankiškai puolė Rusios žemes ir netgi peržengė Polocko kunigaikštystės ribas. ,,Sakmės apie Igorio žygį” (1185 m.) duomenys tuometinę Lietuvos galią dar labiau išryškina. Pasirodo, lietuviai jau tapo tokiais pat grėsmingais priešais Polockui, kaip polovcai – pietų Rusiai. Polocko kunigaikštystė ,,Sakmės” žiniomis, buvo visiškai sugniuždyta lietuvių antpuolio. Valdančioji Vasilkovičių giminė buvo sutriuškinta: Iziaslavas žuvo, o Briačislavas ir Vsevolodas net nebestojo į kovą. Matyt, taip pasielgė ir Naugardo kunigaikštis Jaroslavas Vladimirovičius, kuris, anot ,,Sakmės” autoriaus, kartu su Polocko kunigaikščiais neteko ,,senolių šlovės”. Kaip rašo Naugardo pirmasis metraštis, 1184 m. I pusėje Jaroslavas buvo priverstas pasitraukti iš Naugardo – ,,buvo nepatenkinti juo naugardiečiai, nes jie [t. y. lietuviai] daug darė žalos Naugardo valsčiui”.
1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Sutriuškinti buvo ne tik Vasilkovičiai, bet ir ,,visi Vseslavo anūkai”, t. y. visi Polocko kunigaikščiai. Gali būti, jog 1183 m. lietuviai puolė ir Gardiną (apie jį neaiškiai užsiminta ,,Sakmėje”, be to, 1183 m. Gardine sudegė cerkvė).
1183 m. įvykių atgarsių išliko ir lietuvių istorinėje tradicijoje. Nors dėl menko legendų patikimumo, reikšmingesnių išvadų iš jų ir negalima padaryti, jos leidžia hipotetiškai atkurti vieną kitą patikimesniuose šaltiniuose neužfiksuotą detalę. Su to laikotarpio įvykiais susijusiose Lietuvos metraščių legendose dažnai minimas iš istorinių šaltinių nežinomas Skirmanto vardas (metraščiuose jis priskiriamas net trims kunigaikščiams). Šiose legendose galėjo atsispindėti to meto Lietuvos valdovo veikla, tačiau dėl vardo autentiškumo negalime būti tikri. Įdomu, kad su šiais įvykiais taip pat siejamam Kerniui (vardas padarytas iš Kernavės miestelio) priskiriamas Lietuvos vardo ,,sukūrimas”.
1183 m. – tai riba tarp dviejų epochų. Nuo šiol jau turime nemažai žinių apie savarankiškus lietuvių išpuolius. 1185 m. lietuviai taip nusiaubė Livoniją, kad lyviai buvo priversti pasiduoti vyskupo Meinhardo globon. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai ,,pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės”. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino. 1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. ,,Lietuva išžygiavo prieš Kareliją”. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus. Iš to matome, kaip toli nuo savo sienų Lietuva turėjo interesų.
http://viduramziu.istorija.net/valstybe.htm