PAGONIŠKA VALSTYBĖ (XIII-XIV)
Jau seniai atkreiptas dėmesys į Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiamus Treniotos žodžius Mindaugui, pasakytus 1261 m.: ,,Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.” Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių reiškia, kad jis – pilnateisis suverenus valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Kada jis valdė galima spręsti iš kai kurių Henriko Latvio duomenų.
Henrikas Latvis dažnai mini lietuvių antpuolius, bet tik keliose jo kronikos vietose randame žinių apie lietuvių kunigaikščius. 1205 m. 2.000 lietuvių raitelių kariuomenės žygyje į Estiją dalyvavęs kunigaikštis Žvelgaitis vadinamas ,,turtingu ir galingu” žmogumi. Žvelgaitis žuvo, bet kariuomenės vadas liko gyvas ir 1207 m. su didele kariuomene nusiaubė Livoniją. ,,Visos Lietuvos” kariuomenę jis vadino sava, taigi greičiausiai buvo ,,visos Lietuvos” valdovas. 1213 m. kovodamas su kryžiuočiais, žuvo ,,lietuvių valdovas ir vyresnysis” (pagal žuvimo vietą jį galime sąlyginai pavadinti Lielvardiškiu). 1209 ir 1213 m. Henrikas Latvis mini dar ir ,,galingą lietuvį” Daugerutį, 1213 m. nusižudžiusį vokiečių nelaisvėje, tačiau valdovu jo nevadina. Tuo tarpu 1214 m. pradžioje žuvo jau įvardintas lietuvių ,,kunigaikštis ir valdovas Stekšys”. Taigi antrasis valdovas atsiranda tik po Lielvardiškio mirties ir gali būti jo įpėdiniu.
Didelė Lietuvos kunigaikščių grupė pirmą kartą išvardinama Volynės metraštyje pateiktame 1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše. Iš 20 kunigaikščių šiame sąraše išskirti penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Brolių poras atitinka 1213–1214 m. žuvę du valdovai – Lielvardiškis ir Stekšys, kurie laikytini šių brolių tėvais. Taigi galima manyti, kad vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Sprendžiant iš Eiliuotosios Livonijos kronikos apibūdinimo, Mindaugo tėvu greičiausiai buvo Lielvardiškis, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų.
Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių Ordino paliaubų aktuose (1367 m. Algirdas ir Kęstutis, 1382 m. Jogaila ir Skirgaila vienodai vadinami karaliais, nors jų statuso skirtumai buvo labai gerai žinomi). XIII a. pradžios Lietuva buvo kur kas prasčiau žinoma kaimynams, todėl nepilnas sutartį sudariusių kunigaikščių hierarchinių santykių apibūdinamas juo labiau tikėtinas. Be to, XIV a. aktuose žinomi ir ,,vyresnieji kunigaikščiai” – taip vadinti valdančiosios giminės nariai. 1219 m. sutartis reikšminga tuo, kad parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą.
XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai.
Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. akto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.
Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu.
A. Dubonio tyrinėjimų duomenimis, dar XV – XVI a. pirmoje pusėje daugelyje Lietuvos žemių ar valsčių egzistavo lietuvių valdovo dalis, vadinama Lietuvos vardu. Joje gyvenę valstiečiai buvo vadinami leičiais – senuoju lietuvių vardu. Tuo metu valdovo dvarams priklausė ir kitokios valstiečių grupės, bet iš pradžių Lietuvos valdovo dvarui priklausę žmonės tikriausiai buvo tik leičiai. Panašiu principu buvo įvardinami ir XIII a. Švedijos valdovo domenai. Jie irgi buvo išsibarstę po visą valstybę, bet vadinosi valstybės centro vardu – ,,Upsalos valda” (Upsalaöþ) arba ,,Upsalos dvaru” (Upsala bo).
Nedideli kunigaikščių dvarai turbūt siekia dar kunigaikštysčių formavimosi laikus. Tačiau valstybinių pajamų esmę sudaro gyventojų mokesčiai. Valsčiaus centras buvo ne tik valdovo dvaras, bet ir valsčiaus žmonių prievolių surinkimo punktas. Beje, vargu, ar tik susikūrusios LDK valdovai kiekviename valsčiuje turėjo savo dvarus.
Spėjamus XIII a. Lietuvos valdovų dvarus ir jų kelionių maršrutus galima pabandyti rekonstruoti pagal Mindaugo aktus (Žemaitija, Sėla, iš dalies – Jotva) ir kai kurių kitų XIII a. šaltinių duomenis (Latava, Kernavė, Voruta). Ten, kur duomenų trūksta, tarpus tarp XIII a. paliudytų dvarų galima užpildyti vėlesniais duomenimis, ypač jei vėlesniuose valdovo dvaruose buvo leičių. Seniausios netiesioginės užuominos apie Lietuvos valdovo dvarus siekia dar priešmindauginius laikus.
Valstybinė struktūra buvo sustiprinta pirmojo žinomo Lietuvos valdovo Mindaugo laikais. Volynės metraštis (pasiremdamas neišlikusiu Lietuvos Naugarduko metraščiu) taip apibūdina Mindaugo veiklą: Minadaugas ,,kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko.” Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad čia kalbama apie valstybės sukūrimą. Tačiau nuoroda į brolėnų išvijimą aiškiai atspindi 1248–1249 m. įvykius, tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika dar 1244 m. Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”. Vadinasi, metraštis kalba ne apie valstybės sukūrimą. Be to, viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo taryba. Priimdamas sprendimus be patarėjų žinios (galbūt toks sprendimas buvo brolėnų išvijimas), Mindaugas lengvai galėjo tapti ,,blogo” kunigaikščio pavyzdžiu, todėl atitinkamai ir apibūdintas metraštyje.
Valdingas Mindaugo elgesys su kunigaikščiais palyginti neblogai atsispindėjo šaltiniuose. Galime išvardinti 9 kunigaikščius, vienaip ar kitaip nukentėjusius nuo Mindaugo. Jų nelaimės susiję su trimis konfliktais: 1245 m. (išvejami Tuskys, Milgerinas ir Ginteikis), 1249 m. (išvejami Tautvilas, Gedivydas ir Vykintas), 1251–1252 m. (žūva Vismantas, Gedivilas bei Sprudeikis Bulaičiai). Neturime konkrečių žinių apie Mindaugo žudytus ,,brolius ir brolėnus”. Tai galėtų būti jo kovų dėl valdžios laikotarpio aukos. Galbūt tai Daujotas su Viligaila – spėjami Mindaugo pusbroliai. Tačiau metraštininkas tokį apibendrinimą galėjo padaryti ir žinodamas gal tik vieną nužudymo faktą bei apie Tautvilo ir Gedivydo išvijimą, todėl neabejodami prie jau žinomų 9 nuo Mindaugo nukentėjusių kunigaikščių galime pridėti tik vieną.
Vertindami šias Mindaugo represijas, turime pripažinti, kad bent jau dauguma jų nesusijusi su valstybės kūrimu. Tautvilas, Gedivydas, Vykintas ir 3 Bulaičiai nukentėjo 1249–1253 m. vidaus karo metu. Iki tol jie jau buvo paklusę Mindaugui (jis galėjo juos pasiųsti į Rusią). Parama Lengveniui – irgi tik vidinių kovų valstybės viduje slopinimas.
Kitą vertus, Mindaugui gal net būdingiau savo tikslus įgyvendinti įvairių susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų keliu. Mindaugas karingumu nepasižymėjo, vadovauti karo žygiams dažniausiai pavesdavo kitiems. Per visą jo valdymą žinome tik tris atvejus, kai Mindaugas pats vadovavo kariuomenei – ir visais atvejais nesėkmingai (1244, 1251, 1262 m.). Tad keistai skamba istoriografijoje išpopuliarėjęs teiginys, kad Mindaugas Lietuvą vienijęs ,,merovinginiais metodais”. Tiesą sakant, jau vien Mindaugo nesiorientavimas karo reikaluose nesiderina su jo, kaip valstybės kūrėjo, įvaizdžiu. Mindaugas buvo ne karo, o derybų ir intrigų meistras. Kaipo toks jis lengvai galėjo paimti valdžią valstybėje, bet vargu ar galėjo ją sukurti.
Tačiau nors Mindaugas ir nesukūrė Lietuvos valstybės, jis ją reformavo, sustiprino centrinę valdžią. Nedaug žinome apie konkrečias Mindaugo reformas, bet iš kai kurių netiesioginių ir vėlesnių žinių dar galima susekti kai kuriuos jų pėdsakus. Matyt, Mindaugo pastangos stiprinti centrinę valdžią sukėlė ir 1249–1254 m. vidaus karą. Tačiau valdančiosios dinastijos pozicijas Mindaugas stiprino ne tik tramdydamas, bet ir išaukštindamas bei remdamas savo giminaičius. Pavyzdžiui, Naugarduke Mindaugas pasodino savo sūnų Vaišalgą, 1245 m. parėmė savo sesers vyrą Lengvenį, Mindaugo valdymo pabaigoje svarbų vaidmenį valstybėje vaidino jo seserėnas Treniota (gal Lengvenio sūnus?). Nalšioje kunigaikščiavo Mindaugo svainis (žmonos sesers vyras) Daumantas. Viena iš Mindaugo veiklos krypčių galėjo būti valdovo domenų kūrimas ar plėtimas valsčiuose.
Po vidaus karo Mindaugas pateko į didelę Livonijos Ordino įtaką ir, naudodamasis Ordino patarėjų paslaugomis, turėjo galimybę patobulinti Lietuvos valstybės struktūrą. H. Łowmiańskis netgi manė, kad tokiu būdu jis ir sukūręs Lietuvos valstybę. Tai, žinoma, aiškus perdėjimas, tačiau vertas dėmesio jo pastebėjimas, kad dar XV – XVI a. Mindaugo valstybės ribose paplitusi javų duoklė, vadinama dėkla, labai priminė Livonijai būdingą dešimtinę ir greičiausiai buvo įvesta jos pavyzdžiu. Be abejo, nėra pagrindo teigti, kad dėkla buvo pirmasis mokestis Lietuvos valstybėje. Kaip ir Rusioje, Lietuvoje jau ir anksčiau keliaujantis kunigaikštis buvo išlaikomas (pasėdžiai) ir apdovanojamas (duoklės kailiais, medumi ir kitomis vertybėmis). Dėkla dešimtinės vardu minima jau 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške.
Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena.
XIII a. Livonijos vokiečiai karalių vadino kunic, kunig. Tuo metu jis pateko ir į lietuvių kalbą. Labai tikėtina, kad tai atsitiko Mindaugo karūnavimo metu. 1386 m. Jogailai Lenkijoje gavus slavišką karalius, titulą žodis kunigas įgavo kunigaikščio, o vėliau dar ir katalikų dvasininko reikšmę. Taigi po Mindaugo mirties Lietuvos valdovai neatsisakė ,,kunigo” titulo. Mindaugo palikimas nebuvo atmestas ir užėmė reikšmingą vietą tolesnėje Lietuvos valstybės raidoje. Mindaugo istorinė reikšmė yra ta, kad jis priartino Lietuvos valstybę prie vakarietiškos civilizacijos.
Henrikas Latvis dažnai mini lietuvių antpuolius, bet tik keliose jo kronikos vietose randame žinių apie lietuvių kunigaikščius. 1205 m. 2.000 lietuvių raitelių kariuomenės žygyje į Estiją dalyvavęs kunigaikštis Žvelgaitis vadinamas ,,turtingu ir galingu” žmogumi. Žvelgaitis žuvo, bet kariuomenės vadas liko gyvas ir 1207 m. su didele kariuomene nusiaubė Livoniją. ,,Visos Lietuvos” kariuomenę jis vadino sava, taigi greičiausiai buvo ,,visos Lietuvos” valdovas. 1213 m. kovodamas su kryžiuočiais, žuvo ,,lietuvių valdovas ir vyresnysis” (pagal žuvimo vietą jį galime sąlyginai pavadinti Lielvardiškiu). 1209 ir 1213 m. Henrikas Latvis mini dar ir ,,galingą lietuvį” Daugerutį, 1213 m. nusižudžiusį vokiečių nelaisvėje, tačiau valdovu jo nevadina. Tuo tarpu 1214 m. pradžioje žuvo jau įvardintas lietuvių ,,kunigaikštis ir valdovas Stekšys”. Taigi antrasis valdovas atsiranda tik po Lielvardiškio mirties ir gali būti jo įpėdiniu.
Didelė Lietuvos kunigaikščių grupė pirmą kartą išvardinama Volynės metraštyje pateiktame 1219 m. taikos sutartį su Volyne sudariusių Lietuvos kunigaikščių sąraše. Iš 20 kunigaikščių šiame sąraše išskirti penki ,,vyresnieji kunigaikščiai”: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Brolių poras atitinka 1213–1214 m. žuvę du valdovai – Lielvardiškis ir Stekšys, kurie laikytini šių brolių tėvais. Taigi galima manyti, kad vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Sprendžiant iš Eiliuotosios Livonijos kronikos apibūdinimo, Mindaugo tėvu greičiausiai buvo Lielvardiškis, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų.
Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių Ordino paliaubų aktuose (1367 m. Algirdas ir Kęstutis, 1382 m. Jogaila ir Skirgaila vienodai vadinami karaliais, nors jų statuso skirtumai buvo labai gerai žinomi). XIII a. pradžios Lietuva buvo kur kas prasčiau žinoma kaimynams, todėl nepilnas sutartį sudariusių kunigaikščių hierarchinių santykių apibūdinamas juo labiau tikėtinas. Be to, XIV a. aktuose žinomi ir ,,vyresnieji kunigaikščiai” – taip vadinti valdančiosios giminės nariai. 1219 m. sutartis reikšminga tuo, kad parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą.
XIII – XIV amžiais, o iš dalies dar ir XV amžiuje Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Valdovas ir apie jį susitelkusi taryba buvo valstybinio gyvenimo centras, vienintelė centrinė valstybinės valdžios institucija. Dvarai buvo po šalį keliaujančio valdovo sustojimo punktai, o kartu ir administraciniai valsčių centrai.
Apie XIII a. Lietuvos valdovo dvarus šiokių tokių duomenų randame Mindaugo donaciniuose aktuose, kuriuose išvardinta nemažai valsčių pavadinimų. Iš 1259 m. akto matyti, kad Mindaugo nuosavybė Jotvoje buvo labai konkreti ir reali – jis kaimo tikslumu žinojo, kas jam priklauso.
Valdovo dalį valsčiuose sudarė tik keli kaimai. Ne daugiau priklausė ir vietiniams kunigaikščiams. Tiesiogiai valdovui ar vietiniam kunigaikščiui priklausę kaimai turėjo būti retenybė. Didžiąją valsčiaus dalį sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Jos tarp valdovo ir vietinių kunigaikščių, matyt, buvo padalintos hierarchiniu principu.
A. Dubonio tyrinėjimų duomenimis, dar XV – XVI a. pirmoje pusėje daugelyje Lietuvos žemių ar valsčių egzistavo lietuvių valdovo dalis, vadinama Lietuvos vardu. Joje gyvenę valstiečiai buvo vadinami leičiais – senuoju lietuvių vardu. Tuo metu valdovo dvarams priklausė ir kitokios valstiečių grupės, bet iš pradžių Lietuvos valdovo dvarui priklausę žmonės tikriausiai buvo tik leičiai. Panašiu principu buvo įvardinami ir XIII a. Švedijos valdovo domenai. Jie irgi buvo išsibarstę po visą valstybę, bet vadinosi valstybės centro vardu – ,,Upsalos valda” (Upsalaöþ) arba ,,Upsalos dvaru” (Upsala bo).
Nedideli kunigaikščių dvarai turbūt siekia dar kunigaikštysčių formavimosi laikus. Tačiau valstybinių pajamų esmę sudaro gyventojų mokesčiai. Valsčiaus centras buvo ne tik valdovo dvaras, bet ir valsčiaus žmonių prievolių surinkimo punktas. Beje, vargu, ar tik susikūrusios LDK valdovai kiekviename valsčiuje turėjo savo dvarus.
Spėjamus XIII a. Lietuvos valdovų dvarus ir jų kelionių maršrutus galima pabandyti rekonstruoti pagal Mindaugo aktus (Žemaitija, Sėla, iš dalies – Jotva) ir kai kurių kitų XIII a. šaltinių duomenis (Latava, Kernavė, Voruta). Ten, kur duomenų trūksta, tarpus tarp XIII a. paliudytų dvarų galima užpildyti vėlesniais duomenimis, ypač jei vėlesniuose valdovo dvaruose buvo leičių. Seniausios netiesioginės užuominos apie Lietuvos valdovo dvarus siekia dar priešmindauginius laikus.
Valstybinė struktūra buvo sustiprinta pirmojo žinomo Lietuvos valdovo Mindaugo laikais. Volynės metraštis (pasiremdamas neišlikusiu Lietuvos Naugarduko metraščiu) taip apibūdina Mindaugo veiklą: Minadaugas ,,kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Ir pradėjo labai puikuotis, ir mėgavosi šlove bei dideliu išdidumu, ir neapkentė priešingo sau nieko.” Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad čia kalbama apie valstybės sukūrimą. Tačiau nuoroda į brolėnų išvijimą aiškiai atspindi 1248–1249 m. įvykius, tuo tarpu Eiliuotoji Livonijos kronika dar 1244 m. Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”. Vadinasi, metraštis kalba ne apie valstybės sukūrimą. Be to, viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo taryba. Priimdamas sprendimus be patarėjų žinios (galbūt toks sprendimas buvo brolėnų išvijimas), Mindaugas lengvai galėjo tapti ,,blogo” kunigaikščio pavyzdžiu, todėl atitinkamai ir apibūdintas metraštyje.
Valdingas Mindaugo elgesys su kunigaikščiais palyginti neblogai atsispindėjo šaltiniuose. Galime išvardinti 9 kunigaikščius, vienaip ar kitaip nukentėjusius nuo Mindaugo. Jų nelaimės susiję su trimis konfliktais: 1245 m. (išvejami Tuskys, Milgerinas ir Ginteikis), 1249 m. (išvejami Tautvilas, Gedivydas ir Vykintas), 1251–1252 m. (žūva Vismantas, Gedivilas bei Sprudeikis Bulaičiai). Neturime konkrečių žinių apie Mindaugo žudytus ,,brolius ir brolėnus”. Tai galėtų būti jo kovų dėl valdžios laikotarpio aukos. Galbūt tai Daujotas su Viligaila – spėjami Mindaugo pusbroliai. Tačiau metraštininkas tokį apibendrinimą galėjo padaryti ir žinodamas gal tik vieną nužudymo faktą bei apie Tautvilo ir Gedivydo išvijimą, todėl neabejodami prie jau žinomų 9 nuo Mindaugo nukentėjusių kunigaikščių galime pridėti tik vieną.
Vertindami šias Mindaugo represijas, turime pripažinti, kad bent jau dauguma jų nesusijusi su valstybės kūrimu. Tautvilas, Gedivydas, Vykintas ir 3 Bulaičiai nukentėjo 1249–1253 m. vidaus karo metu. Iki tol jie jau buvo paklusę Mindaugui (jis galėjo juos pasiųsti į Rusią). Parama Lengveniui – irgi tik vidinių kovų valstybės viduje slopinimas.
Kitą vertus, Mindaugui gal net būdingiau savo tikslus įgyvendinti įvairių susitarimų, kompromisų, papirkinėjimų keliu. Mindaugas karingumu nepasižymėjo, vadovauti karo žygiams dažniausiai pavesdavo kitiems. Per visą jo valdymą žinome tik tris atvejus, kai Mindaugas pats vadovavo kariuomenei – ir visais atvejais nesėkmingai (1244, 1251, 1262 m.). Tad keistai skamba istoriografijoje išpopuliarėjęs teiginys, kad Mindaugas Lietuvą vienijęs ,,merovinginiais metodais”. Tiesą sakant, jau vien Mindaugo nesiorientavimas karo reikaluose nesiderina su jo, kaip valstybės kūrėjo, įvaizdžiu. Mindaugas buvo ne karo, o derybų ir intrigų meistras. Kaipo toks jis lengvai galėjo paimti valdžią valstybėje, bet vargu ar galėjo ją sukurti.
Tačiau nors Mindaugas ir nesukūrė Lietuvos valstybės, jis ją reformavo, sustiprino centrinę valdžią. Nedaug žinome apie konkrečias Mindaugo reformas, bet iš kai kurių netiesioginių ir vėlesnių žinių dar galima susekti kai kuriuos jų pėdsakus. Matyt, Mindaugo pastangos stiprinti centrinę valdžią sukėlė ir 1249–1254 m. vidaus karą. Tačiau valdančiosios dinastijos pozicijas Mindaugas stiprino ne tik tramdydamas, bet ir išaukštindamas bei remdamas savo giminaičius. Pavyzdžiui, Naugarduke Mindaugas pasodino savo sūnų Vaišalgą, 1245 m. parėmė savo sesers vyrą Lengvenį, Mindaugo valdymo pabaigoje svarbų vaidmenį valstybėje vaidino jo seserėnas Treniota (gal Lengvenio sūnus?). Nalšioje kunigaikščiavo Mindaugo svainis (žmonos sesers vyras) Daumantas. Viena iš Mindaugo veiklos krypčių galėjo būti valdovo domenų kūrimas ar plėtimas valsčiuose.
Po vidaus karo Mindaugas pateko į didelę Livonijos Ordino įtaką ir, naudodamasis Ordino patarėjų paslaugomis, turėjo galimybę patobulinti Lietuvos valstybės struktūrą. H. Łowmiańskis netgi manė, kad tokiu būdu jis ir sukūręs Lietuvos valstybę. Tai, žinoma, aiškus perdėjimas, tačiau vertas dėmesio jo pastebėjimas, kad dar XV – XVI a. Mindaugo valstybės ribose paplitusi javų duoklė, vadinama dėkla, labai priminė Livonijai būdingą dešimtinę ir greičiausiai buvo įvesta jos pavyzdžiu. Be abejo, nėra pagrindo teigti, kad dėkla buvo pirmasis mokestis Lietuvos valstybėje. Kaip ir Rusioje, Lietuvoje jau ir anksčiau keliaujantis kunigaikštis buvo išlaikomas (pasėdžiai) ir apdovanojamas (duoklės kailiais, medumi ir kitomis vertybėmis). Dėkla dešimtinės vardu minima jau 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiške.
Mindaugo reformomis sustiprinta Lietuvos valstybė gavo tarptautinį pripažinimą ir naują titulą – 1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1251 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko po 2 metų, liepos pirmojoje pusėje ar birželio pabaigoje. Bene labiausiai tam tiko birželio 29-oji – sekmadienis, Šv. Petro ir Povilo diena.
XIII a. Livonijos vokiečiai karalių vadino kunic, kunig. Tuo metu jis pateko ir į lietuvių kalbą. Labai tikėtina, kad tai atsitiko Mindaugo karūnavimo metu. 1386 m. Jogailai Lenkijoje gavus slavišką karalius, titulą žodis kunigas įgavo kunigaikščio, o vėliau dar ir katalikų dvasininko reikšmę. Taigi po Mindaugo mirties Lietuvos valdovai neatsisakė ,,kunigo” titulo. Mindaugo palikimas nebuvo atmestas ir užėmė reikšmingą vietą tolesnėje Lietuvos valstybės raidoje. Mindaugo istorinė reikšmė yra ta, kad jis priartino Lietuvos valstybę prie vakarietiškos civilizacijos.
Pagoniškieji Gediminaičiai
Mūsų valdovas – Vytenis – skeptrą perėmė iš tėvo, karaliaus Pukuvero, rankų. Tai įvyko 1295-aisiais. Energingas jis buvo – jau kitais metais žygiavo į Lenkiją, o dar kitais – į Livoniją. O kad ją įveiktų, sumanė naudotis sena Ordino nesantaika su Rygos vyskupu, kuriam 1298-aisiais pasiūlė sąjungą ir žadėjo Lietuvos krikštą. Taip mes susiradome sąjungininkų priešo stovykloje ir galėjome tausoti savo jėgas, kurių taip reikėjo pietinėse žemėse.
Vokiečių ordinas puolė Žemaitijos Karšuvą, Medininkus ir Pagraudę, Jūros ir Nemuno pilių sistemą. Tada valdovas ėmė ieškoti sąjungininkų Lenkijoje – 1306-ais liovėmės prieš ją žygiavę. Pačiam Lenkijos suvienytojui Vladislovui Lokietkai prireikė sąjungininko, kai Ordinas 1308-ais užgrobė lenkų Pamarį. Vytenis ir Vladislovas Lokietka susitarė bendrai veikti prieš Ordiną, ir tais pačiais metais pradėjome žygius į Ordino valstybę. Tris kartus net pats Vytenis mūsų pulkus vedė, bet ir kryžininkai nenusileido – pro Gardiną 1311-ais pasiekė Šalčininkus, o 1314-ais ir Naugarduką.
1309-ais karaliaus Vytenio giminę ištiko bėda – Livonijoje žuvo vienatinis jo sūnus Žvelgaitis, ir, kai 1316-ais mirė pats valdovas, sostas atiteko broliui Gediminui. Keturiasdešimtmetis jaunėlis jau nuo seno užvadavo Vytenį Rusios reikaluose. Tapęs valdovu, pasinėrė visa galva: vieną sūnų Algirdą dar iki 1320-ųjų apvesdino su Vitebsko kunigaikštyte Marija, kitą sūnų Liubartą – su Voluinės kunigaikštyte, o dukrą Mariją ištekino už Tverės kunigaikščio Dimitro. Apie 1320-us į Kijevą pasodino brolį Teodorą, išplėtojo savo valdžią Severėnų žemės kunigaikštystėse, o dėl Smolensko nuolat varžėsi su Maskva. Buvo ir skaudžių nesėkmių – 1338-ais Aukso Ordoje buvo nužudyti valdovo remiami Tverės kunigaikščiai.
Tebesitęsė karas su Vokiečių ordinu. Ėmęsis šių reikalų, Gediminas žengė dar mūsų karaliaus Mindaugo ir brolio Vytenio pramintu keliu. 1323-ais iš Vilniaus pasiuntė laiškus popiežiui ir Hanzos miestams. Paskelbė, kad su visa Lietuva yra pasiruošęs krikštytis, tačiau tam trukdąs Vokiečių ordinas. Kitais metais atvykusiems popiežiaus pasiuntiniams pasakė: „trokštu taikos su Ordinu, tačiau krikštytis negaliu“. Toks valdovo taikingumas sujaudino pasiuntinius – šie patvirtino ketverių metų paliaubas su Ordinu. Jas valdovas puikiai išnaudojo: mūsų sąjungininku tapo Pskovas, suartėjome su Naugardu, mūsų sostinėje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. Suartėjome ir su Lenkija. Dėl to atsisakėme net valdovo sūnaus Liubarto pretenzijų į Voluinę, o 1325-ais už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero ištekinome dukrą Aldoną.
Sunerimęs Ordinas su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgu 1329-ais įsiveržė į Žemaitiją. Margiris – Gedimino brolis – nebeatlaikė kryžiuočių. Pralaimėjome ir 1336-aisiais, o kitais metais Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras „padovanojo“ mus kryžiuočiams. Nepavyko valdovo žygis ir į Ordino žemes – 1338-ais pralaimėjome Galialaukyje. Teko skubiai 10-ties metų prekybos sutartį su Livonijos ordinu sudaryti, ir puolimai nurimo. Mūsų valdovas numanė, kad 1340-ųjų sutartis taikos neišlaikys ir valstybės neapgins. Kitais metais kvietėsi vienuolius pranciškonus ir vėl ketino krikštytis. Bet mūsų valdovas Gediminas staiga mirė. Pikti liežuviai, netikėdami jo žūtimi, sako, kad ir pakviestus vienuolius, ir patį valdovą nužudė krikšto nenorinti pagonių partija.
Sklido kalbos, kad dėl tėvo Gedimino mirties sūnus Jaunutis bus kaltas. Jis buvo atsidavęs pagonybei, gyveno Vilniuje, šalia tėvo, kai jo vyresnieji broliai: Manvydas – Kernavėje ir Slonime, Narimantas – Pinske, Algirdas – Vitebske ir Krėvoje, o jaunesnieji: Kęstutis – Trakuose, Karijotas – Naugarduke, Liubartas – Voluinėje. Visi dar labiau įkaito jam prieš vyresniuosius brolius į Vilniaus sostą sėdus. Kai mūsų valstybė į dalis skilo, vyresnieji netruko atvykti. O čia ir Ordinas kartu su Čekijos karaliumi Jonu, Vengrijos karaliumi Liudviku ir kitais talkininkais 1344–1345-ųjų žiemą rengė didžiulį žygį į Lietuvą. 1345-ais kunigaikštis Kęstutis, susitaręs su Algirdu, užėmė Vilnių, suėmė Jaunutį ir pakvietė Algirdą į didžiojo kunigaikščio sostą.
Algirdas greitai Didžiuoju tapo ir pagal paveldėjimo eilę: 1342-ais mirė vyriausiasis Manvydas, 1348-ais žuvo Narimantas. Jaunėlis Karijotas nebuvo savarankiškas, o Liubartas – paskendęs Voluinės reikaluose. Vyriausiuoju mūsų valdovu tapo Algirdas, o antruoju – Trakų kunigaikštis Kęstutis. Mūsų reikalai darėsi vis sudėtingesni – pietryčiuose nesiliovė kivirčai su Lenkija dėl Haličo Voluinės, vakaruose jau antrą šimtmetį tęsėsi žūtbūtinis karas su Vokiečių ir Livonijos ordinais, šiaurės rytuose kilo Maskva, už kurios grėsmingai šmėžavo Aukso Orda. Karingasis Algirdas, pirmasis iš Europos valdovų, skaudžiai nubaudė Aukso Ordą. Prie Mėlynųjų Vandenų didelį mūšį laimėjo ir išvaduotą Podolę atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – savo sūnui Vladimirui.
Ordino, Čekijos ir Vengrijos sąjungą pavyko numaldyti, o tarp 1345 ir 1347-ųjų mus lydėjo sėkmė, kuri baigėsi 1348-ais Strėvoje. Kurį laiką išlaikydamas spaudimą, valdovas ėmėsi krikšto diplomatijos. Vokietijos imperatorius Karolis IV 1357-ais sumanė pats apkrikštyti Lietuvą. Valdovo Algirdo krikšto sąlygos Europos karaliams pasirodė nepriimtinos. Nepasisekus pakrikštyti, ordinas vėl metėsi į Lietuvą. 1362-ais po ilgos apgulties paėmė Kęstučio sūnaus Vaidoto gintą mūrinę Kauno pilį. Po šio laimėjimo didžiojo magistro Vinricho Kniprodės vadovaujamas Ordinas atkuto: tarp 1362 ir 1382-ųjų Vokiečių ordinas apie 56, o Livonijos – net 22 kartus veržėsi į mūsų valstybę. Bent kiek sustabdyti Ordino žygius galėjome tik atsakomaisiais žygiais. Didelis Algirdo ir Kęstučio žygis 1370-ais baigėsi pralaimėjimu ties Rūdava. Tačiau tarp 1373 ir 1377-ųjų Algirdas, Kęstutis ir jų sūnūs surengė ne mažiau kaip septynis žygius.
Santykiai su bekylančia Maskva reikalavo vis didesnio valdovo dėmesio. Ir vėl ėmėmės dinastinių ryšių – mūsų valdovas į žmonas paėmė tveriškę Julijoną. Per 1356–1359-uosius privertėme Smolensko kunigaikščius pripažinti Algirdo valdžią, jo klausė Severėnų Naugardas ir Černigovas, valdovo įtaka ėmė siekti Oką. Nuo 1368-ųjų pamečiui valdovas surengė tris žygius į Maskvą, nes giminei, Tverės Mykolui, Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą duoti norėjo. Žygiai nepavyko, tačiau mūsų stačiatikiai 1375-ais atgavo savo metropoliją su metropolitu Kiprijonu.
Nuolatinis mūsų skaudulys – Haličo ir Voluinės reikalai gulė ant Palenkės valdovo Kęstučio ir žemių pretendento Liubarto pečių. Ir čia Kęstutis naudojosi krikšto diplomatija. Lenkijos Kazimieras net du kartus siūlė krikštą, o Romos popiežius – ir karūną. 1352-ais sudarėme paliaubas su lenkų Kazimieru – jis gavo Haličą, o mūsų Liubartas – Voluinę. Tačiau lenkai nerimo – 1366-ais surengė sėkmingų žygių į Voluinę. Teko Voluinę perdalinti, tačiau po Kazimiero mirties 1370-ais Kęstutis su Liubartu atsiėmė visą Voluinę, ir tai 1377-ųjų sutartimi įteisino.
1377-ais mirė Algirdas. Buvo jis pagonis, pagoniškai jį ir palaidojome, o sostą jis paskyrė savo ir Julijonos sūnui Jogailai, tačiau ir Kęstutis sosto reikalų neapleido. Greitai tarp jų kilo nesantaika. Buvo taip – 1380-ųjų gegužę Jogaila Dovydiškėse slapta nuo Kęstučio sudarė sutartį su Ordinu dėl savo žemių apsaugos ir įsipareigojo neremti Kęstučio, kai Ordinas puls Trakų kunigaikštystę. Po to susitarė su Aukso Orda eiti prieš Maskvą, bet kažkaip nespėjo į lemiamą mūšį Kulikove, kurį Maskvos Dimitras laimėjo. Ordinas siaubė Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją, o Kęstutis sužinojo apie Dovydiškių sutartį. 1381-ųjų rudenį Kęstutis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą, tačiau jau 1382-ais Vilniaus miestiečiai sukėlė maištą ir įsileido Jogailos kariuomenę. Kęstutis su Vytautu buvo suimti ir įkalinti Krėvos pilyje. Praėjus savaitei, Kęstutį rado negyvą. Vytautas iš pilies pabėgo ir atsidavė Ordino globai.
Jaunasis valdovas Jogaila netruko sudaryti Dubysos sutartį su Ordinu. Čia jis toli žengė – pasižadėjo per 4 metus apsikrikštyti pats ir pakrikštyti visą valdomą kraštą; būti Ordino karo sąjungininku ir atiduoti Žemaitiją iki Dubysos upės. Dėl to jis ir valdovas – 1383-iais sužlugdė sutarties sutvirtinimą ir pradėjo karą su Ordinu. Atrodė, kad Vytautas remia Ordiną prieš Jogailą. Bet, kaip greit išaiškėjo, slapta su Jogaila susitaręs, 1384-ųjų liepą staiga sugriovęs bei sudeginęs 3 Ordino pilis Lietuvos pusėje prie Nemuno – Marienburgą, Georgenburgą ir Naująjį Bajerburgą, grįžo į Lietuvą. Atgavo visas tėvo Kęstučio valdas, išskyrus Trakus.
1385-ais atėjo didelių permainų metas. Lenkijos karalystės ponai, ieškodami sąjungininko kovoje prieš pačių atsivestą Kryžiuočių ordiną, atsigręžė į Lietuvą ir pasiūlė Jogailai Lenkijos karūną. Po ilgų derybų ir piršlybų rugpjūčio 14 dieną Krėvoje buvo sudaryta dinastinė sutartis tarp mūsų valdovo ir karalienės Jadvygos. Ją savo antspaudais sutvirtino Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Jogaila pasižadėjo pasikrikštyti pats su visais pavaldiniais pagonimis pagal katalikų apeigas, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes, prijungti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Daugelis mūsų šiuos pasikeitimus suprato – atėjo laikas išardyti vokiečių ordinų sukurtą izoliaciją ir vėl susilieti su Europos kraštų kultūra.
Nuo Mindaugo iki Gediminaičių: legendiniai ir tikrieji valdovai
Kai 1263-iais Daumantas, Treniotos paakintas, nužudė mūsų karalių Mindaugą, kilo įpėdininkystės karas. Gyvas buvo „tėvo nemėgęs ir su juo nebendravęs“ vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris stačiatikių vienuolio įžadus priėmęs buvo. Savo valandos manė sulaukęs Dausprungo, Mindaugo brolio, sūnus Tautvilas, laikinai Polocke ir Vitebske nusėdęs. Tad kruvinų įvykių ilgai laukti nereikėjo – tų pačių metų pabaigoje pusbrolis Treniota nužudė Tautvilą. Neapsikentėme mes – karaliaus Mindaugo dvarionys – ir jau kitais metais, Vaišvilko slapta remiami, atsikratėme Treniotos. Su džiaugsmu sutikome Vaišvilką, bet greitai džiaugsmas apkarto – grįžo jis pas mus Rusios kunigaikštysčių jėgos vedinas – jam talkino Švarnas, sesers vyras ir Chelmo kunigaikštis, bei Vasilka, Voluinės Vladimiro kunigaikštis, kuriam Naugarduką atidavė valdyti. Negana to, Vaišvilkas, pasirodo, dar ir įžadą buvo davęs – po trejų metų į stačiatikių vienuolyną sugrįžti…
Rusios kunigaikščių padedamas Vaišvilkas užėmė anksčiau valdytą Juodąją Rusią, Lietuvą, 1265 metais Deltuvoje ir Nalšioje šalino Treniotos ir Daumanto sąmokslo rėmėjus. Naujoji Vaišvilką remianti Rusios haličėnų aplinka keitė Lietuvos politinės orientacijos kryptį. Lietuva, kaip nesavarankiška jėga, galėjo būti įtraukta į Rusios reikalų sferą. Neramino mus ir krikščionio Vaišvilko remiama stačiatikybė, ir apskritai krikščionybė – paleido jis Mindaugo ir Treniotos suimtus krikščionis, pasiūlė Livonijai taiką ir visą laiką stengėsi palaikyti gerus santykius su ja.
Tuo tarpu Ordinai puolė: 1267-ais livoniečiams pasidavė žiemgaliai ir kuršiai, 1265-ais Ordinas ėmė pulti prūsų sukilėlius. Tik Mažosios Lenkijos lenkams buvo atsikirsta, kai šie 1264-ais žiauriai nusiaubė jotvingių žemes. Vaišvilkas ir Švarnas surengė sėkmingą Lietuvos kariuomenės žygį prieš Krokuvos kunigaikštį Boleslovą V Drovųjį. Atėjo 1267-ieji, Vaišvilko įžadų metai. Vis dėlto jis mus paliko, o valdžią perdavė haličėnui Švarnui, tačiau ir šis neilgai užsibuvo. 1269-ais jis mirė. Sako, kad jį nužudė brolis Levas.
Tais pačiais metais Lietuvos reikalų ėmėsi Neries žemės kunigaikštis Traidenis. Septyneri suirutės metai nepagerino besikuriančios Lietuvos valstybės reikalų – iš visų pusių supo priešai. Ėmėsi Traidenis haličėnų ir išstūmė juos iš Lietuvos. Priešprieša išaugo į 1274–1276 metų karą. Teko haličėnams net totorių būrius į pagalbą kviestis. Lietuva nugalėjo – pietinės sienos buvo apgintos ir sustiprintos, o Juodojoje Rusioje Traidenis įkurdino į Lietuvą atbėgančius prūsus, sūduvius, skalvius.
Permainingai kovota su Livonija. 1270-ųjų pradžioje lietuviai įsiveržė į Saaremą ir mūšyje ties Karuse sumušė Ordiną. Nepaisydamas lietuvių pergalių, Ordinas paėmė žiemgalių pilis ir privertė juos 1272 metais pasiduoti. 1279-ųjų vasarį magistras Ernstas fon Rasburgas, remiamas danų ir Vakarų Europos talkininkų, įsibrovė į Lietuvą, pasiekė Kernavę. Kovo 5 dieną lietuvių kariuomenė pasivijo užpuolikus ties Aizkraukle (Ašerade) ir juos sumušė. Mūšyje žuvo magistras, danų vietininkas, 71 riteris ir daug kitų. Kalbama, kad pagal žuvusiųjų riterių skaičių šis mūšis buvo didžiausias po Durbės. Kaip ir po Durbės mūšio, Livonijos pavergtos žemės, tik šįkart Žiemgala, vėl išsilaisvino ir pasidavė Traidenio valdžiai. Jau po Traidenio mirties, 1291-ais, Ordinas sukilimą numalšino ir užėmė didžiąją Žiemgalos dalį.
Nepalankiai Lietuvai ir visiems mums, baltams, klostėsi kovos su Vokiečių ordinu. 1274-ais didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas. Kryžiuočiai tuoj pat ėmė kariauti su Nadruva ir Skalva. Tuo metu kunigaikštis Traidenis kariavo su haličėnais ir negalėjo padėti dar Mindaugo valdžią pripažinusioms žemėms – tarp 1274 ir 1277-ųjų Nadruva ir Skalva buvo nukariauta. Laisvosios baltų žemės tirpo: prūsai, Sasna, Barta, Semba, Galinda, Nadruva, Skalva, Sūduva ir Jotva, kuršių žemės ir Žiemgala daugiau nebesukildavo. Kai 1283-iais kryžiuočiai pasiekė Nemuną, o Livonijos ordinas įsitvirtino Lietuvos šiaurėje, abu ordinai sutelkė jėgas Lietuvos valstybei sunaikinti.
Kai 1282-ais mirė mūsų karalius Traidenis, kitais metais Lietuvoje viršų paėmė nauja valdančioji giminė – Pukuveras su broliu Butegeidžiu. Vokiečių kronikininkai jį vadina rex Butegeyde, o Pukuverą 1291-ais Petras Dusburgietis titulavo Lietuvos karaliumi – Pucuwerus rex Lethowie Mūsų metraštininkai mažai ką apie juos žino. Kalbama, kad jie buvo kunigaikščio Skalmanto, iškilusio prie karaliaus Mindaugo, vaikai. Jų tėvonija buvo ten, kur ir Mindaugo – Nemuno ir Neries tarpupyje. Apie 1290-us mirė Butegeidis, o 1295-ais ir Pukuveras. Gerai žinoma, kad Pukuveras turėjo keturis sūnus – Vytenį, Gediminą, Vainių, Teodorą, o gal dar ir Margirį. Naujoji dinastija vardą gavo nuo antrojo Pukuvero sūnaus Gedimino. Jis paliko gausią ir gyvybingą palikuonių šaką – aštuonis sūnus, iš kurių žymiausi – Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas, Jaunutis ir Kęstutis, o tarp šešių Gedimino dukrų – Marija, 1320 metais ištekinta už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus Michailovičiaus, Aldona (Ona) 1325 metais ištekinta už Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo, ir Aigustė (Anastasija) – Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Kalitos sūnaus Semiono žmona.
Mūsų valdovas – Vytenis – skeptrą perėmė iš tėvo, karaliaus Pukuvero, rankų. Tai įvyko 1295-aisiais. Energingas jis buvo – jau kitais metais žygiavo į Lenkiją, o dar kitais – į Livoniją. O kad ją įveiktų, sumanė naudotis sena Ordino nesantaika su Rygos vyskupu, kuriam 1298-aisiais pasiūlė sąjungą ir žadėjo Lietuvos krikštą. Taip mes susiradome sąjungininkų priešo stovykloje ir galėjome tausoti savo jėgas, kurių taip reikėjo pietinėse žemėse.
Vokiečių ordinas puolė Žemaitijos Karšuvą, Medininkus ir Pagraudę, Jūros ir Nemuno pilių sistemą. Tada valdovas ėmė ieškoti sąjungininkų Lenkijoje – 1306-ais liovėmės prieš ją žygiavę. Pačiam Lenkijos suvienytojui Vladislovui Lokietkai prireikė sąjungininko, kai Ordinas 1308-ais užgrobė lenkų Pamarį. Vytenis ir Vladislovas Lokietka susitarė bendrai veikti prieš Ordiną, ir tais pačiais metais pradėjome žygius į Ordino valstybę. Tris kartus net pats Vytenis mūsų pulkus vedė, bet ir kryžininkai nenusileido – pro Gardiną 1311-ais pasiekė Šalčininkus, o 1314-ais ir Naugarduką.
1309-ais karaliaus Vytenio giminę ištiko bėda – Livonijoje žuvo vienatinis jo sūnus Žvelgaitis, ir, kai 1316-ais mirė pats valdovas, sostas atiteko broliui Gediminui. Keturiasdešimtmetis jaunėlis jau nuo seno užvadavo Vytenį Rusios reikaluose. Tapęs valdovu, pasinėrė visa galva: vieną sūnų Algirdą dar iki 1320-ųjų apvesdino su Vitebsko kunigaikštyte Marija, kitą sūnų Liubartą – su Voluinės kunigaikštyte, o dukrą Mariją ištekino už Tverės kunigaikščio Dimitro. Apie 1320-us į Kijevą pasodino brolį Teodorą, išplėtojo savo valdžią Severėnų žemės kunigaikštystėse, o dėl Smolensko nuolat varžėsi su Maskva. Buvo ir skaudžių nesėkmių – 1338-ais Aukso Ordoje buvo nužudyti valdovo remiami Tverės kunigaikščiai.
Tebesitęsė karas su Vokiečių ordinu. Ėmęsis šių reikalų, Gediminas žengė dar mūsų karaliaus Mindaugo ir brolio Vytenio pramintu keliu. 1323-ais iš Vilniaus pasiuntė laiškus popiežiui ir Hanzos miestams. Paskelbė, kad su visa Lietuva yra pasiruošęs krikštytis, tačiau tam trukdąs Vokiečių ordinas. Kitais metais atvykusiems popiežiaus pasiuntiniams pasakė: „trokštu taikos su Ordinu, tačiau krikštytis negaliu“. Toks valdovo taikingumas sujaudino pasiuntinius – šie patvirtino ketverių metų paliaubas su Ordinu. Jas valdovas puikiai išnaudojo: mūsų sąjungininku tapo Pskovas, suartėjome su Naugardu, mūsų sostinėje Vilniuje lankėsi Aukso Ordos chano Uzbeko pasiuntiniai. Suartėjome ir su Lenkija. Dėl to atsisakėme net valdovo sūnaus Liubarto pretenzijų į Voluinę, o 1325-ais už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero ištekinome dukrą Aldoną.
Sunerimęs Ordinas su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgu 1329-ais įsiveržė į Žemaitiją. Margiris – Gedimino brolis – nebeatlaikė kryžiuočių. Pralaimėjome ir 1336-aisiais, o kitais metais Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras „padovanojo“ mus kryžiuočiams. Nepavyko valdovo žygis ir į Ordino žemes – 1338-ais pralaimėjome Galialaukyje. Teko skubiai 10-ties metų prekybos sutartį su Livonijos ordinu sudaryti, ir puolimai nurimo. Mūsų valdovas numanė, kad 1340-ųjų sutartis taikos neišlaikys ir valstybės neapgins. Kitais metais kvietėsi vienuolius pranciškonus ir vėl ketino krikštytis. Bet mūsų valdovas Gediminas staiga mirė. Pikti liežuviai, netikėdami jo žūtimi, sako, kad ir pakviestus vienuolius, ir patį valdovą nužudė krikšto nenorinti pagonių partija.
Sklido kalbos, kad dėl tėvo Gedimino mirties sūnus Jaunutis bus kaltas. Jis buvo atsidavęs pagonybei, gyveno Vilniuje, šalia tėvo, kai jo vyresnieji broliai: Manvydas – Kernavėje ir Slonime, Narimantas – Pinske, Algirdas – Vitebske ir Krėvoje, o jaunesnieji: Kęstutis – Trakuose, Karijotas – Naugarduke, Liubartas – Voluinėje. Visi dar labiau įkaito jam prieš vyresniuosius brolius į Vilniaus sostą sėdus. Kai mūsų valstybė į dalis skilo, vyresnieji netruko atvykti. O čia ir Ordinas kartu su Čekijos karaliumi Jonu, Vengrijos karaliumi Liudviku ir kitais talkininkais 1344–1345-ųjų žiemą rengė didžiulį žygį į Lietuvą. 1345-ais kunigaikštis Kęstutis, susitaręs su Algirdu, užėmė Vilnių, suėmė Jaunutį ir pakvietė Algirdą į didžiojo kunigaikščio sostą.
Algirdas greitai Didžiuoju tapo ir pagal paveldėjimo eilę: 1342-ais mirė vyriausiasis Manvydas, 1348-ais žuvo Narimantas. Jaunėlis Karijotas nebuvo savarankiškas, o Liubartas – paskendęs Voluinės reikaluose. Vyriausiuoju mūsų valdovu tapo Algirdas, o antruoju – Trakų kunigaikštis Kęstutis. Mūsų reikalai darėsi vis sudėtingesni – pietryčiuose nesiliovė kivirčai su Lenkija dėl Haličo Voluinės, vakaruose jau antrą šimtmetį tęsėsi žūtbūtinis karas su Vokiečių ir Livonijos ordinais, šiaurės rytuose kilo Maskva, už kurios grėsmingai šmėžavo Aukso Orda. Karingasis Algirdas, pirmasis iš Europos valdovų, skaudžiai nubaudė Aukso Ordą. Prie Mėlynųjų Vandenų didelį mūšį laimėjo ir išvaduotą Podolę atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – savo sūnui Vladimirui.
Ordino, Čekijos ir Vengrijos sąjungą pavyko numaldyti, o tarp 1345 ir 1347-ųjų mus lydėjo sėkmė, kuri baigėsi 1348-ais Strėvoje. Kurį laiką išlaikydamas spaudimą, valdovas ėmėsi krikšto diplomatijos. Vokietijos imperatorius Karolis IV 1357-ais sumanė pats apkrikštyti Lietuvą. Valdovo Algirdo krikšto sąlygos Europos karaliams pasirodė nepriimtinos. Nepasisekus pakrikštyti, ordinas vėl metėsi į Lietuvą. 1362-ais po ilgos apgulties paėmė Kęstučio sūnaus Vaidoto gintą mūrinę Kauno pilį. Po šio laimėjimo didžiojo magistro Vinricho Kniprodės vadovaujamas Ordinas atkuto: tarp 1362 ir 1382-ųjų Vokiečių ordinas apie 56, o Livonijos – net 22 kartus veržėsi į mūsų valstybę. Bent kiek sustabdyti Ordino žygius galėjome tik atsakomaisiais žygiais. Didelis Algirdo ir Kęstučio žygis 1370-ais baigėsi pralaimėjimu ties Rūdava. Tačiau tarp 1373 ir 1377-ųjų Algirdas, Kęstutis ir jų sūnūs surengė ne mažiau kaip septynis žygius.
Santykiai su bekylančia Maskva reikalavo vis didesnio valdovo dėmesio. Ir vėl ėmėmės dinastinių ryšių – mūsų valdovas į žmonas paėmė tveriškę Julijoną. Per 1356–1359-uosius privertėme Smolensko kunigaikščius pripažinti Algirdo valdžią, jo klausė Severėnų Naugardas ir Černigovas, valdovo įtaka ėmė siekti Oką. Nuo 1368-ųjų pamečiui valdovas surengė tris žygius į Maskvą, nes giminei, Tverės Mykolui, Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą duoti norėjo. Žygiai nepavyko, tačiau mūsų stačiatikiai 1375-ais atgavo savo metropoliją su metropolitu Kiprijonu.
Nuolatinis mūsų skaudulys – Haličo ir Voluinės reikalai gulė ant Palenkės valdovo Kęstučio ir žemių pretendento Liubarto pečių. Ir čia Kęstutis naudojosi krikšto diplomatija. Lenkijos Kazimieras net du kartus siūlė krikštą, o Romos popiežius – ir karūną. 1352-ais sudarėme paliaubas su lenkų Kazimieru – jis gavo Haličą, o mūsų Liubartas – Voluinę. Tačiau lenkai nerimo – 1366-ais surengė sėkmingų žygių į Voluinę. Teko Voluinę perdalinti, tačiau po Kazimiero mirties 1370-ais Kęstutis su Liubartu atsiėmė visą Voluinę, ir tai 1377-ųjų sutartimi įteisino.
1377-ais mirė Algirdas. Buvo jis pagonis, pagoniškai jį ir palaidojome, o sostą jis paskyrė savo ir Julijonos sūnui Jogailai, tačiau ir Kęstutis sosto reikalų neapleido. Greitai tarp jų kilo nesantaika. Buvo taip – 1380-ųjų gegužę Jogaila Dovydiškėse slapta nuo Kęstučio sudarė sutartį su Ordinu dėl savo žemių apsaugos ir įsipareigojo neremti Kęstučio, kai Ordinas puls Trakų kunigaikštystę. Po to susitarė su Aukso Orda eiti prieš Maskvą, bet kažkaip nespėjo į lemiamą mūšį Kulikove, kurį Maskvos Dimitras laimėjo. Ordinas siaubė Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją, o Kęstutis sužinojo apie Dovydiškių sutartį. 1381-ųjų rudenį Kęstutis užėmė Vilnių ir didžiojo kunigaikščio sostą, tačiau jau 1382-ais Vilniaus miestiečiai sukėlė maištą ir įsileido Jogailos kariuomenę. Kęstutis su Vytautu buvo suimti ir įkalinti Krėvos pilyje. Praėjus savaitei, Kęstutį rado negyvą. Vytautas iš pilies pabėgo ir atsidavė Ordino globai.
Jaunasis valdovas Jogaila netruko sudaryti Dubysos sutartį su Ordinu. Čia jis toli žengė – pasižadėjo per 4 metus apsikrikštyti pats ir pakrikštyti visą valdomą kraštą; būti Ordino karo sąjungininku ir atiduoti Žemaitiją iki Dubysos upės. Dėl to jis ir valdovas – 1383-iais sužlugdė sutarties sutvirtinimą ir pradėjo karą su Ordinu. Atrodė, kad Vytautas remia Ordiną prieš Jogailą. Bet, kaip greit išaiškėjo, slapta su Jogaila susitaręs, 1384-ųjų liepą staiga sugriovęs bei sudeginęs 3 Ordino pilis Lietuvos pusėje prie Nemuno – Marienburgą, Georgenburgą ir Naująjį Bajerburgą, grįžo į Lietuvą. Atgavo visas tėvo Kęstučio valdas, išskyrus Trakus.
1385-ais atėjo didelių permainų metas. Lenkijos karalystės ponai, ieškodami sąjungininko kovoje prieš pačių atsivestą Kryžiuočių ordiną, atsigręžė į Lietuvą ir pasiūlė Jogailai Lenkijos karūną. Po ilgų derybų ir piršlybų rugpjūčio 14 dieną Krėvoje buvo sudaryta dinastinė sutartis tarp mūsų valdovo ir karalienės Jadvygos. Ją savo antspaudais sutvirtino Jogailos broliai Skirgaila, Kaributas, Lengvenis ir pusbrolis Vytautas. Jogaila pasižadėjo pasikrikštyti pats su visais pavaldiniais pagonimis pagal katalikų apeigas, savo jėgomis ir lėšomis atgauti ir sugrąžinti Lenkijai priklausančias žemes, prijungti Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės. Daugelis mūsų šiuos pasikeitimus suprato – atėjo laikas išardyti vokiečių ordinų sukurtą izoliaciją ir vėl susilieti su Europos kraštų kultūra.
Nuo Mindaugo iki Gediminaičių: legendiniai ir tikrieji valdovai
Kai 1263-iais Daumantas, Treniotos paakintas, nužudė mūsų karalių Mindaugą, kilo įpėdininkystės karas. Gyvas buvo „tėvo nemėgęs ir su juo nebendravęs“ vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris stačiatikių vienuolio įžadus priėmęs buvo. Savo valandos manė sulaukęs Dausprungo, Mindaugo brolio, sūnus Tautvilas, laikinai Polocke ir Vitebske nusėdęs. Tad kruvinų įvykių ilgai laukti nereikėjo – tų pačių metų pabaigoje pusbrolis Treniota nužudė Tautvilą. Neapsikentėme mes – karaliaus Mindaugo dvarionys – ir jau kitais metais, Vaišvilko slapta remiami, atsikratėme Treniotos. Su džiaugsmu sutikome Vaišvilką, bet greitai džiaugsmas apkarto – grįžo jis pas mus Rusios kunigaikštysčių jėgos vedinas – jam talkino Švarnas, sesers vyras ir Chelmo kunigaikštis, bei Vasilka, Voluinės Vladimiro kunigaikštis, kuriam Naugarduką atidavė valdyti. Negana to, Vaišvilkas, pasirodo, dar ir įžadą buvo davęs – po trejų metų į stačiatikių vienuolyną sugrįžti…
Rusios kunigaikščių padedamas Vaišvilkas užėmė anksčiau valdytą Juodąją Rusią, Lietuvą, 1265 metais Deltuvoje ir Nalšioje šalino Treniotos ir Daumanto sąmokslo rėmėjus. Naujoji Vaišvilką remianti Rusios haličėnų aplinka keitė Lietuvos politinės orientacijos kryptį. Lietuva, kaip nesavarankiška jėga, galėjo būti įtraukta į Rusios reikalų sferą. Neramino mus ir krikščionio Vaišvilko remiama stačiatikybė, ir apskritai krikščionybė – paleido jis Mindaugo ir Treniotos suimtus krikščionis, pasiūlė Livonijai taiką ir visą laiką stengėsi palaikyti gerus santykius su ja.
Tuo tarpu Ordinai puolė: 1267-ais livoniečiams pasidavė žiemgaliai ir kuršiai, 1265-ais Ordinas ėmė pulti prūsų sukilėlius. Tik Mažosios Lenkijos lenkams buvo atsikirsta, kai šie 1264-ais žiauriai nusiaubė jotvingių žemes. Vaišvilkas ir Švarnas surengė sėkmingą Lietuvos kariuomenės žygį prieš Krokuvos kunigaikštį Boleslovą V Drovųjį. Atėjo 1267-ieji, Vaišvilko įžadų metai. Vis dėlto jis mus paliko, o valdžią perdavė haličėnui Švarnui, tačiau ir šis neilgai užsibuvo. 1269-ais jis mirė. Sako, kad jį nužudė brolis Levas.
Tais pačiais metais Lietuvos reikalų ėmėsi Neries žemės kunigaikštis Traidenis. Septyneri suirutės metai nepagerino besikuriančios Lietuvos valstybės reikalų – iš visų pusių supo priešai. Ėmėsi Traidenis haličėnų ir išstūmė juos iš Lietuvos. Priešprieša išaugo į 1274–1276 metų karą. Teko haličėnams net totorių būrius į pagalbą kviestis. Lietuva nugalėjo – pietinės sienos buvo apgintos ir sustiprintos, o Juodojoje Rusioje Traidenis įkurdino į Lietuvą atbėgančius prūsus, sūduvius, skalvius.
Permainingai kovota su Livonija. 1270-ųjų pradžioje lietuviai įsiveržė į Saaremą ir mūšyje ties Karuse sumušė Ordiną. Nepaisydamas lietuvių pergalių, Ordinas paėmė žiemgalių pilis ir privertė juos 1272 metais pasiduoti. 1279-ųjų vasarį magistras Ernstas fon Rasburgas, remiamas danų ir Vakarų Europos talkininkų, įsibrovė į Lietuvą, pasiekė Kernavę. Kovo 5 dieną lietuvių kariuomenė pasivijo užpuolikus ties Aizkraukle (Ašerade) ir juos sumušė. Mūšyje žuvo magistras, danų vietininkas, 71 riteris ir daug kitų. Kalbama, kad pagal žuvusiųjų riterių skaičių šis mūšis buvo didžiausias po Durbės. Kaip ir po Durbės mūšio, Livonijos pavergtos žemės, tik šįkart Žiemgala, vėl išsilaisvino ir pasidavė Traidenio valdžiai. Jau po Traidenio mirties, 1291-ais, Ordinas sukilimą numalšino ir užėmė didžiąją Žiemgalos dalį.
Nepalankiai Lietuvai ir visiems mums, baltams, klostėsi kovos su Vokiečių ordinu. 1274-ais didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas. Kryžiuočiai tuoj pat ėmė kariauti su Nadruva ir Skalva. Tuo metu kunigaikštis Traidenis kariavo su haličėnais ir negalėjo padėti dar Mindaugo valdžią pripažinusioms žemėms – tarp 1274 ir 1277-ųjų Nadruva ir Skalva buvo nukariauta. Laisvosios baltų žemės tirpo: prūsai, Sasna, Barta, Semba, Galinda, Nadruva, Skalva, Sūduva ir Jotva, kuršių žemės ir Žiemgala daugiau nebesukildavo. Kai 1283-iais kryžiuočiai pasiekė Nemuną, o Livonijos ordinas įsitvirtino Lietuvos šiaurėje, abu ordinai sutelkė jėgas Lietuvos valstybei sunaikinti.
Kai 1282-ais mirė mūsų karalius Traidenis, kitais metais Lietuvoje viršų paėmė nauja valdančioji giminė – Pukuveras su broliu Butegeidžiu. Vokiečių kronikininkai jį vadina rex Butegeyde, o Pukuverą 1291-ais Petras Dusburgietis titulavo Lietuvos karaliumi – Pucuwerus rex Lethowie Mūsų metraštininkai mažai ką apie juos žino. Kalbama, kad jie buvo kunigaikščio Skalmanto, iškilusio prie karaliaus Mindaugo, vaikai. Jų tėvonija buvo ten, kur ir Mindaugo – Nemuno ir Neries tarpupyje. Apie 1290-us mirė Butegeidis, o 1295-ais ir Pukuveras. Gerai žinoma, kad Pukuveras turėjo keturis sūnus – Vytenį, Gediminą, Vainių, Teodorą, o gal dar ir Margirį. Naujoji dinastija vardą gavo nuo antrojo Pukuvero sūnaus Gedimino. Jis paliko gausią ir gyvybingą palikuonių šaką – aštuonis sūnus, iš kurių žymiausi – Lietuvos didieji kunigaikščiai Algirdas, Jaunutis ir Kęstutis, o tarp šešių Gedimino dukrų – Marija, 1320 metais ištekinta už Tverės kunigaikščio Dmitrijaus Michailovičiaus, Aldona (Ona) 1325 metais ištekinta už Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo, ir Aigustė (Anastasija) – Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Kalitos sūnaus Semiono žmona.