1 užduotis.
A: Iš Dlugošo pranešimo:
Prasidėjus mūšiui abiejų pusių kariuomenės kovėsi apie valandą laiko su vienodu pasisekimu, ir kadangi nei vieni, nei antri nesitraukė iš mūšio lauko, atkakliai siekdami laimėjimo, sunku buvo numatyti, katroje pusėje bus persvara. Kryžiuočiai, pastebėję, kad kairiajame sparne, kurį laikė lenkų kariuomenė, yra sunku ir pavojinga, nes pirmosios eilės kriko, metėsi į dešinį sparną, susidėjusį iš lietuvių, kurių eilės buvo retesnės, silpnesni žirgai ir šarvuotė, tikėdamiesi lengviau nugalėti juos, nustumti ir tada stipriau užpulti lenkus. Betgi ne visai pasisekė jų apskaičiavimai. Kada su lietuviais, rusais ir totoriais užvirė mūšis, lietuvių raiteliai, negalėdami atlaikyti priešo spaudimo, ėmė svyruoti ir truputį iš lauko atsitraukti. Tai padrąsino kryžiuočius, ir vis stipriau spausdami, privertė juos pagaliau bėgti.
B:
Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas — sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajame sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t.y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę iš dešinio sparno lietuviai. Greičiausiai jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jiems paspaudus, kryžiuočių tarpe kilo panika — jų eilės pakriko.
A. Šapoka. Lietuvos istorija. P. 128 -129.
KLAUSIMAI:
1. Apie ką rašoma šiuose dokumentuose? Savo nuomonę pagrįskite.
2. Kaip dar vadinamas šis mūšis?
3. Nusakykite pagrindinį šių šaltinių prieštaravimą ir jo atsiradimo priežastis.
4. Kokios kariuomenės kovėsi ir kas joms vadovavo?
5. Dokumentai pirminiai ar antriniai? Kodėl taip manote?
6. Kokie buvo šio mūšio rezultatai?
Prasidėjus mūšiui abiejų pusių kariuomenės kovėsi apie valandą laiko su vienodu pasisekimu, ir kadangi nei vieni, nei antri nesitraukė iš mūšio lauko, atkakliai siekdami laimėjimo, sunku buvo numatyti, katroje pusėje bus persvara. Kryžiuočiai, pastebėję, kad kairiajame sparne, kurį laikė lenkų kariuomenė, yra sunku ir pavojinga, nes pirmosios eilės kriko, metėsi į dešinį sparną, susidėjusį iš lietuvių, kurių eilės buvo retesnės, silpnesni žirgai ir šarvuotė, tikėdamiesi lengviau nugalėti juos, nustumti ir tada stipriau užpulti lenkus. Betgi ne visai pasisekė jų apskaičiavimai. Kada su lietuviais, rusais ir totoriais užvirė mūšis, lietuvių raiteliai, negalėdami atlaikyti priešo spaudimo, ėmė svyruoti ir truputį iš lauko atsitraukti. Tai padrąsino kryžiuočius, ir vis stipriau spausdami, privertė juos pagaliau bėgti.
B:
Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas — sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajame sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t.y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę iš dešinio sparno lietuviai. Greičiausiai jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jiems paspaudus, kryžiuočių tarpe kilo panika — jų eilės pakriko.
A. Šapoka. Lietuvos istorija. P. 128 -129.
KLAUSIMAI:
1. Apie ką rašoma šiuose dokumentuose? Savo nuomonę pagrįskite.
2. Kaip dar vadinamas šis mūšis?
3. Nusakykite pagrindinį šių šaltinių prieštaravimą ir jo atsiradimo priežastis.
4. Kokios kariuomenės kovėsi ir kas joms vadovavo?
5. Dokumentai pirminiai ar antriniai? Kodėl taip manote?
6. Kokie buvo šio mūšio rezultatai?
2 užduotis.
Kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237m.)
"Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį, likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1237m. popiežius patvirtino jų susitarimą. Tuo susitarimu, kalavijuočių ordinas buvo panaikintas, o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Kadangi jų čia likę buvo nebedaug, tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Jis dabar jau nebebuvo atskiro ordino magistras, bet priklausė kryžiuočių didžiojo magistro, taigi buvo kryžiuočių provincijos, t.y. krašto magistras (Landmeister). Susilieję vokiečių ordinai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Todėl ir prasidėjo ilga, daugiau kaip 150m. Ėjusi kova su lietuviais."
Ištrauka iš A.Šapoka "Lietuvos istorija" 1936m.
KLAUSIMAI:
1. Koks šis dokumentas, pirminis ar antrinis? Atsakymą pagrįskite.
2. Kada įvyko šis mūšis, koks tai mūšis(pavadinimas),ką dar žinote apie šį mūšį?
3. Ar strategiškai toks kalavijuočių poelgis yra palankus jiems? Pagrįskite.
4. Susijungę ordinai įgavo daugiau galios ar ne. Kodėl taip manote.
5. Raskite įrodymų, kad vėl ruoštasi pulti Lietuvą.
6. Kokioje vietovėje vyko minimas mūšis?
7. Kokia dokumento forma(laiškas, sutartis, metraštis...)?
8. Kokia dokumento reikšmė?
9. Kodėl kalavijuočiai pralaimėjo?
10. Kodėl į pagalbą buvo kviečiamos Prūsų pajėgos?
"Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį, likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1237m. popiežius patvirtino jų susitarimą. Tuo susitarimu, kalavijuočių ordinas buvo panaikintas, o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Kadangi jų čia likę buvo nebedaug, tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Jis dabar jau nebebuvo atskiro ordino magistras, bet priklausė kryžiuočių didžiojo magistro, taigi buvo kryžiuočių provincijos, t.y. krašto magistras (Landmeister). Susilieję vokiečių ordinai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Todėl ir prasidėjo ilga, daugiau kaip 150m. Ėjusi kova su lietuviais."
Ištrauka iš A.Šapoka "Lietuvos istorija" 1936m.
KLAUSIMAI:
1. Koks šis dokumentas, pirminis ar antrinis? Atsakymą pagrįskite.
2. Kada įvyko šis mūšis, koks tai mūšis(pavadinimas),ką dar žinote apie šį mūšį?
3. Ar strategiškai toks kalavijuočių poelgis yra palankus jiems? Pagrįskite.
4. Susijungę ordinai įgavo daugiau galios ar ne. Kodėl taip manote.
5. Raskite įrodymų, kad vėl ruoštasi pulti Lietuvą.
6. Kokioje vietovėje vyko minimas mūšis?
7. Kokia dokumento forma(laiškas, sutartis, metraštis...)?
8. Kokia dokumento reikšmė?
9. Kodėl kalavijuočiai pralaimėjo?
10. Kodėl į pagalbą buvo kviečiamos Prūsų pajėgos?
3 užduotis.
Ištrauka iš karūnacijos bylos 1430m.:
"Lenkų ponai prispyrė grįžusi į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karūnacijos. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigmantui, kuris laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jame Jogaila rašo, kad sutikimą davęs, nepasitaręs su savo ponų taryba; pasitaręs dabar matąs, kad turįs atšaukti sutikimą. Esą, Vytauto karūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Be to, išdidę Lietuvos bajorai, esą, galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių, ir tuo būdu jis (Jogaila), o taip pat ir jo vaikai, netektų Lietuvos." A.Šapoka. Lietuvos istorija. Kaunas, 1936m.,p.l44 -145.
KLAUSIMAI:
l. Po kokio įvykio Jogaila grįžo į Krokuvą? Kada ir kur jis įvyko?
2. Kokios šalies imperatorius buvo Zigmantas ir kokį vaidmenį jis atliko Vytauto karūnacijoje?
3. Kodėl Lenkijos bajorai liepė Jogailai atšaukti savo duotąjį sutikimą?
4. Kas tokie buvo dokumente minimi Jogailos vaikai ?
5. Kokios įtakos tolesnei Vytauto karūnacijai turėjo Jogailos laiškas imperatoriui?
6. Šis dokumentas pirminis ar antrinis?Atsakymą pagrįskite.
"Lenkų ponai prispyrė grįžusi į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karūnacijos. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigmantui, kuris laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jame Jogaila rašo, kad sutikimą davęs, nepasitaręs su savo ponų taryba; pasitaręs dabar matąs, kad turįs atšaukti sutikimą. Esą, Vytauto karūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Be to, išdidę Lietuvos bajorai, esą, galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių, ir tuo būdu jis (Jogaila), o taip pat ir jo vaikai, netektų Lietuvos." A.Šapoka. Lietuvos istorija. Kaunas, 1936m.,p.l44 -145.
KLAUSIMAI:
l. Po kokio įvykio Jogaila grįžo į Krokuvą? Kada ir kur jis įvyko?
2. Kokios šalies imperatorius buvo Zigmantas ir kokį vaidmenį jis atliko Vytauto karūnacijoje?
3. Kodėl Lenkijos bajorai liepė Jogailai atšaukti savo duotąjį sutikimą?
4. Kas tokie buvo dokumente minimi Jogailos vaikai ?
5. Kokios įtakos tolesnei Vytauto karūnacijai turėjo Jogailos laiškas imperatoriui?
6. Šis dokumentas pirminis ar antrinis?Atsakymą pagrįskite.
GEDIMINO LAIŠKAI.
Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems
ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams,
tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo
geriausių linkėjimų.
Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su
laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto
rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būgštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties
Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.
Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo
vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti
dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą.
----------
Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums iš savo visų kraštų aukštus pasiuntinius, teisingus
ir pasitikėjimo vertus vyrus; mes, be savo parašo ir be šio savo laiško, sutvirtinto mūsų karališkuoju
antspaudu, - be visa to, iš kilmingai prižadame jums visiems, kad nustatysime tokią tarpusavio taiką,
apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo.
Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių
gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro
plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir
[žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių. Taip
pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmtakai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka
malone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams,
vasalams; juos aprūpinsiu pajamomis-kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios padėties
amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams,
malūnininkams, sidabrakaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [kitiems] bet kokios
padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal
savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus
saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų.
Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei pasui nebus geriau sumanyta
išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte,
[pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu
Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti
dievą.
[1324 M. PO RUGSĖJO 22 D.] GEDIMINO LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS,
REVELIO ŽEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI
Taip pat [jie užpuolė], tik gavėnią praleidę, tą pačią žemę ir vėl, kaip plėšrūs vilkai, žiauriai išžudė
kardu aštuoniasdešimt žmonių, kai kuriuos išsivarė su savim, [kartu pagrobdami] penkiasdešimt
13
puikių žirgų, drabužių ir kitokių gėrybių, kurių negalima ir suskaičiuoti.
Taip pat [negrąžino] tikrai apie 300 nusikaltusių pavaldinių, kurie [pabėgo] iš mūsų valdomo krašto;
jie juos priglobė ir nė vieno iš jų negrąžino. Tuo būdu tą visą [žalą] ir dar labai daug [nuostolių],
kuriuos išskaičiuoti čia neįmanoma, mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai po to, kai buvo
sudaryta kalbamoji taika ir jos veikimo metu; jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip
žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga; tačiau jums visiems žinoma, kad tokiems šios taikos
pažeidėjams yra skirta bausmė. Tačiau mes, stengdamiesi būti jums teisingi ir palankūs, iki šio meto
jiems niekur nepadarėme jokios skriaudos, nors minėtosios taikos dingstimi žalos apturėjome be galo
daug; dėl to, ką reikia toliau daryti arba su kuo mums reikia laikytis taikos, apie tai praneškite mums
kiek galima greičiau.
Duota Vilniuje šventosios trejybės dienoje. Patikimumo ženklan nutarėme pridėti prie šio laiško
mūsų antspaudą.
Ta [sauvalė] visiškai išaiškėjo laivų, vadinamų ,,lodigen", atveju: tie [laivai] su prekėmis išsirengė
kelionėn į Rusią, o tie broliai, kaip mus pasiekė žinia, Daugpilio tvirtovėje juos paėmė ir, padarę
jiems sunkių nuostolių, neleido jų toliau į tą kraštą, į kurį jie plaukė; taip buvo ir su gurguolėmis,
kurios neseniai vyko į Lietuvą ir kurios su dideliu vargu ir išlaidomis buvo nuvažiavusios didesnę
kelio dalį: jie jas užgrobė, prekes atėmė, o kai kuriuos [pirklius] tie broliai, sukaustę retežiais,
nusivedė į savo tvirtovę Mintaują, tam tikrą laiką laikė juos žiauriai suėmę, o paskui juos privertė,
nebaigus prekybinių reikalų, grįžti į savo kraštą.
Todėl ir mūsų karalius, ir mes visi nepaprastai ir neišreiškiamu būdu stebimės ir stebėtis
nepaliaujame, kad minėtieji teutonų namo broliai, kaip matyti, visiškai nepaiso savo viešpaties
popiežiaus, kuris, kaip jūs tvirtinate, atstovauja dievui žemėje ir yra viso pasaulio valdovas ir
viešpats, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.
ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams,
tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo
geriausių linkėjimų.
Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su
laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto
rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būgštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties
Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.
Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo
vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti
dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą.
----------
Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums iš savo visų kraštų aukštus pasiuntinius, teisingus
ir pasitikėjimo vertus vyrus; mes, be savo parašo ir be šio savo laiško, sutvirtinto mūsų karališkuoju
antspaudu, - be visa to, iš kilmingai prižadame jums visiems, kad nustatysime tokią tarpusavio taiką,
apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo.
Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių
gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro
plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir
[žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių. Taip
pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmtakai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka
malone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams,
vasalams; juos aprūpinsiu pajamomis-kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios padėties
amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams,
malūnininkams, sidabrakaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [kitiems] bet kokios
padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal
savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus
saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų.
Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei pasui nebus geriau sumanyta
išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte,
[pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu
Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti
dievą.
[1324 M. PO RUGSĖJO 22 D.] GEDIMINO LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS,
REVELIO ŽEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI
Taip pat [jie užpuolė], tik gavėnią praleidę, tą pačią žemę ir vėl, kaip plėšrūs vilkai, žiauriai išžudė
kardu aštuoniasdešimt žmonių, kai kuriuos išsivarė su savim, [kartu pagrobdami] penkiasdešimt
13
puikių žirgų, drabužių ir kitokių gėrybių, kurių negalima ir suskaičiuoti.
Taip pat [negrąžino] tikrai apie 300 nusikaltusių pavaldinių, kurie [pabėgo] iš mūsų valdomo krašto;
jie juos priglobė ir nė vieno iš jų negrąžino. Tuo būdu tą visą [žalą] ir dar labai daug [nuostolių],
kuriuos išskaičiuoti čia neįmanoma, mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai po to, kai buvo
sudaryta kalbamoji taika ir jos veikimo metu; jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip
žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga; tačiau jums visiems žinoma, kad tokiems šios taikos
pažeidėjams yra skirta bausmė. Tačiau mes, stengdamiesi būti jums teisingi ir palankūs, iki šio meto
jiems niekur nepadarėme jokios skriaudos, nors minėtosios taikos dingstimi žalos apturėjome be galo
daug; dėl to, ką reikia toliau daryti arba su kuo mums reikia laikytis taikos, apie tai praneškite mums
kiek galima greičiau.
Duota Vilniuje šventosios trejybės dienoje. Patikimumo ženklan nutarėme pridėti prie šio laiško
mūsų antspaudą.
Ta [sauvalė] visiškai išaiškėjo laivų, vadinamų ,,lodigen", atveju: tie [laivai] su prekėmis išsirengė
kelionėn į Rusią, o tie broliai, kaip mus pasiekė žinia, Daugpilio tvirtovėje juos paėmė ir, padarę
jiems sunkių nuostolių, neleido jų toliau į tą kraštą, į kurį jie plaukė; taip buvo ir su gurguolėmis,
kurios neseniai vyko į Lietuvą ir kurios su dideliu vargu ir išlaidomis buvo nuvažiavusios didesnę
kelio dalį: jie jas užgrobė, prekes atėmė, o kai kuriuos [pirklius] tie broliai, sukaustę retežiais,
nusivedė į savo tvirtovę Mintaują, tam tikrą laiką laikė juos žiauriai suėmę, o paskui juos privertė,
nebaigus prekybinių reikalų, grįžti į savo kraštą.
Todėl ir mūsų karalius, ir mes visi nepaprastai ir neišreiškiamu būdu stebimės ir stebėtis
nepaliaujame, kad minėtieji teutonų namo broliai, kaip matyti, visiškai nepaiso savo viešpaties
popiežiaus, kuris, kaip jūs tvirtinate, atstovauja dievui žemėje ir yra viso pasaulio valdovas ir
viešpats, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius.