LIETUVOS VIDURAMŽIŲ ASMENYBĖS
MINDAUGAS
Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1251–1261 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.
Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX-XII a. Mindaugo įsitvirtinimo valdžioje būdai buvo labai įvairūs: besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių panaudojimas. Svarbiausia sėkmės priežastis - visų šių veiklos būdų tinkamas derinimas. Tai lėmė Lietuvos valstybės atsiradimą. Siekdamas iškilti virš kitų, priversti paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgyvendindamas asmeninius troškimus, Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Iki XIII a. V dešimtmečio pabaigos buvo baigtas pirmasis Lietuvos valstybės kūrimo etapas.
Užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, Mindaugas sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus parėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Voluinės ir Haličo kunigaikščiai, Livonijos ordinas. Iš pietų bei šiaurės puolama, nevieninga Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. Tokioje situacijoje atsidūręs Mindaugas sugebėjo suskaldyti priešišką koaliciją, papirkdamas Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirietį ir už tai gavęs krikštą, o vėliau ir karūną. Tačiau didesnė dalis Žemaitijos atiteko Livonijos ordinui.
Mindaugo krikštas 1251 m. buvo istorinių aplinkybių pasekmė, politinis žingsnis. Lietuva krikštui dar nebuvo pribrendusi, tačiau krikštas tapo politiškai naudingu aktu Lietuvai. Mindaugą popiežius pripažino savo vasalu, davė nurodymą karūnuoti karaliumi ir nusprendė steigti Lietuvos vyskupiją. Tai buvo puiki diplomatinė pergalė, apgalvotas politinis žingsnis.
Krikšto sėkmė priklausė nuo Bažnyčios veiklos, dvasininkų. Tačiau apie vietinių kunigų rengimą, bažnyčių statybą, žymesnę vyskupo veiklą nežinoma. Matyt Lietuvos krikštas valdant Mindaugui buvo tik istorinis epizodas, o ne istorinis reiškinys. Lietuvoje Bažnyčia netapo karaliaus atrama, nes buvo svetimkūnis, kita vertus, Mindaugas už krikštą padovanojo Žemaitiją, kur jo valdžia buvo nominali, tai yra Ordinas pats jas turėjo užkariauti. Žinoma, 1251-1261 m., ar bent keleto pirmųjų metų taikos laikotarpis Lietuvai buvo naudingas. Po Durbės mūšio 1260 m. liepos 12 d., sukrėtusio Ordiną, Mindaugui teko apsispręsti ar eiti prieš tautos valią, ar kariauti su Ordinu. Be to, išaugo žemaičių kunigaikščio Treniotos įtaka. Suvienyti Lietuvos jėgas buvo svarbiau, negu išlaikyti politinį pripažinimą, tačiau Mindaugas norėjo išsaugoti ir krikščionio reputaciją. Buvo dalinai nutraukti ryšiai su Krikščioniškuoju pasauliu.
Nesėkmės Livonijoje 1261-1263 m. komplikavo Mindaugo ir Treniotos santykius, be to, brutalus elgesys su kai kuriais vasaliniais kunigaikščiais (pavyzdžiui, pasigrobė Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną) sudarė sąlygas parengti prieš jį sąmokslą. Kažin ar svetimos žmonos pagrobimas buvo svarbiausia priežastis, tuo metu tai buvo įprasta.
1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasari – Mindaugo sūnus Vaišelga.
Nužudžius Mindaugą, Lietuvos valstybė nežlugo. Tai rodė, kad buvo kovojama dėl sosto, jis tapo vertybe. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės grįžimą į Lietuvą, konfrontaciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas.
Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX-XII a. Mindaugo įsitvirtinimo valdžioje būdai buvo labai įvairūs: besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių panaudojimas. Svarbiausia sėkmės priežastis - visų šių veiklos būdų tinkamas derinimas. Tai lėmė Lietuvos valstybės atsiradimą. Siekdamas iškilti virš kitų, priversti paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgyvendindamas asmeninius troškimus, Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Iki XIII a. V dešimtmečio pabaigos buvo baigtas pirmasis Lietuvos valstybės kūrimo etapas.
Užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, Mindaugas sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus parėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Voluinės ir Haličo kunigaikščiai, Livonijos ordinas. Iš pietų bei šiaurės puolama, nevieninga Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. Tokioje situacijoje atsidūręs Mindaugas sugebėjo suskaldyti priešišką koaliciją, papirkdamas Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirietį ir už tai gavęs krikštą, o vėliau ir karūną. Tačiau didesnė dalis Žemaitijos atiteko Livonijos ordinui.
Mindaugo krikštas 1251 m. buvo istorinių aplinkybių pasekmė, politinis žingsnis. Lietuva krikštui dar nebuvo pribrendusi, tačiau krikštas tapo politiškai naudingu aktu Lietuvai. Mindaugą popiežius pripažino savo vasalu, davė nurodymą karūnuoti karaliumi ir nusprendė steigti Lietuvos vyskupiją. Tai buvo puiki diplomatinė pergalė, apgalvotas politinis žingsnis.
Krikšto sėkmė priklausė nuo Bažnyčios veiklos, dvasininkų. Tačiau apie vietinių kunigų rengimą, bažnyčių statybą, žymesnę vyskupo veiklą nežinoma. Matyt Lietuvos krikštas valdant Mindaugui buvo tik istorinis epizodas, o ne istorinis reiškinys. Lietuvoje Bažnyčia netapo karaliaus atrama, nes buvo svetimkūnis, kita vertus, Mindaugas už krikštą padovanojo Žemaitiją, kur jo valdžia buvo nominali, tai yra Ordinas pats jas turėjo užkariauti. Žinoma, 1251-1261 m., ar bent keleto pirmųjų metų taikos laikotarpis Lietuvai buvo naudingas. Po Durbės mūšio 1260 m. liepos 12 d., sukrėtusio Ordiną, Mindaugui teko apsispręsti ar eiti prieš tautos valią, ar kariauti su Ordinu. Be to, išaugo žemaičių kunigaikščio Treniotos įtaka. Suvienyti Lietuvos jėgas buvo svarbiau, negu išlaikyti politinį pripažinimą, tačiau Mindaugas norėjo išsaugoti ir krikščionio reputaciją. Buvo dalinai nutraukti ryšiai su Krikščioniškuoju pasauliu.
Nesėkmės Livonijoje 1261-1263 m. komplikavo Mindaugo ir Treniotos santykius, be to, brutalus elgesys su kai kuriais vasaliniais kunigaikščiais (pavyzdžiui, pasigrobė Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną) sudarė sąlygas parengti prieš jį sąmokslą. Kažin ar svetimos žmonos pagrobimas buvo svarbiausia priežastis, tuo metu tai buvo įprasta.
1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasari – Mindaugo sūnus Vaišelga.
Nužudžius Mindaugą, Lietuvos valstybė nežlugo. Tai rodė, kad buvo kovojama dėl sosto, jis tapo vertybe. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės grįžimą į Lietuvą, konfrontaciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas.
GEDIMINAS
(1275-1341) pirmasis Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos, puikus diplomatas ir vienas iš trijų garsiausių Lietuvos kunigaikščių. Skirtingai nuo daugelio savo pirmtakų ir vėlesnių valdovų, Gediminas nebuvo kunigaikštis karžygys. Jam priimtinesnė ir sėkmingesnė buvo diplomatinė veikla. Gediminą galima būtų laikyti vienu žymiausių viduramžių Lietuvos diplomatų. Svarbiausias LDK uždavinys XIII-XIV a. buvo sustabdyti Vokiečių ordino ekspansiją į Lietuvą. Per Gedimino valdymo laikotarpį buvo pasiekta viena didelė pergalė - Medininkų mūšyje 1320 m. Tačiau tokio rezonanso, kaip po Saulės ar Durbės mūšių, jau nebuvo. Dėl labai sėkmingos diplomatinės veiklos Vokiečių ordinas net 10 metų (1324-1328, 1331-1335. 1339-1341) negalėjo pulti LDK.
Gediminas 1323 m. pradėjo didžiulę diplomatinę akciją. Rygiečių padedamas pasiuntė laiškus popiežiui ir Hanzos miestams, pranešdamas apie siekį krikštytis, nurodydamas svarbiausią kliūtį - kryžiuočių agresiją. Šiais laiškais siekta ne tik panaikinti Lietuvos izoliaciją, bet ir tapti krikščioniško pasaulio nariu. Gediminui rūpėjo valstybės ekonominė plėtra, modernizavimas.
Gediminas suvokė, kad svarbiausia viduramžiais vienijanti ar skirianti jėga yra religija. LDK tarptautinės izoliacijos politiką bandė įveikti krikštu, o Rytuose siekė įkurti bažnytinę metropoliją, pavaldžią LDK valdovui. Istorikai teigia, kad 1316-1317 m. buvo sukurta Lietuvos metropolija LDK stačiatikiams Naugarduke.
Gediminas ketino krikštytis du kartus: 1323-1324 m. ir 1341 m. Jis suvokė, kad būtina priimti krikštą. Krikšto buvo siekta ir iki jo, bet tai buvo daugiau kovos su Ordinu taktika. Gediminas tikėjosi, kad krikštas pašalins ne tik Ordino pavojų, bet ir pagerės krašto ekonominė, politinė ir kultūrinė raida.
Gedimino planams krikštytis priešinosi Vokiečių ordinas, kuris per savo šnipus nuplėšė popiežiui siųsto laiško antspaudą, kad popiežius nepatikėtų Gedimino tekstu. Tai padėjo kryžiuočiams laimėti laiko, kurie papirkinėdami žemaičių didžiūnus, puldinėdami sėjo visuomenės nepasitenkinimą. Gediminas bijojo rizikuoti valstybės vientisumu ir stabilumu, todėl 1324 m. buvo priverstas atsisakyti krikšto. Tačiau keturiems metams buvo laimėtos paliaubos. Gedimino veikla ir Vakaruose, ir Rytuose buvo grindžiama panašiais principais: plėsta LDK teritorija. Pradėta rengti gerai suplanuotas karines operacijas ir sudarinėti apgalvotas sutartis. Pavyzdžiui, 1328 m. prekybos ir taikos sutartis su Livonija, 1325 m. sąjunga su Lenkija padėjo apsaugoti vakarines sienas. 1329-1332 m. Ordinas nauja jėga užgriuvo LDK sąjungininkus ir Lietuvą. Jis 1337 m. net gavo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro raštą, atiduodantį Lietuvą Ordinui.
Gedimino diplomatams pavyko susisiekti su Čekijos Liuksemburgais ir pradėti derybas dėl krikšto. Atrodė, kad bus realizuotas politinės blokados įveikimo planas. I Lietuvą atvyko net čekų vienuoliai. Tačiau krikšto priimti nepavyko. Pagal vienus šaltinius Gediminas buvo nunuodytas, pagal kitus - žuvo arba mirė. Dėl sėkmingos diplomatinės veiklos ir sėkmingų vaikų vedybų (tais laikais buvo priimtus vedybos dėl politinių išskaičiavimų) padidėjo LDK. Gedimino Lietuva konkuravo su Maskvos kunigaikštija, vienydama rytų slavų žemes. Išsiplėtus teritorijai, išaugo ir LDK galia.
Lanksti Gedimino užsienio politika davė akstinų ir vidaus gyvenimui: statėsi miestai, pagyvėjo prekyba, stiprėjo centrine valdžia. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, sugebėjusią sustabdyti Vokiečių ordino agresiją. Jo valdymas buvo dinamiškas, tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę jam nepavyko. Visuomenė nebuvo tam subrendusi ir pasipriešino. Kita vertus, greta didžiojo kunigaikščio susidarė Gedimino giminės kunigaikščių grupė, kuri sunkino valstybės valdymą. Tą vėliau patyrė Jaunutis.
Gediminas 1323 m. pradėjo didžiulę diplomatinę akciją. Rygiečių padedamas pasiuntė laiškus popiežiui ir Hanzos miestams, pranešdamas apie siekį krikštytis, nurodydamas svarbiausią kliūtį - kryžiuočių agresiją. Šiais laiškais siekta ne tik panaikinti Lietuvos izoliaciją, bet ir tapti krikščioniško pasaulio nariu. Gediminui rūpėjo valstybės ekonominė plėtra, modernizavimas.
Gediminas suvokė, kad svarbiausia viduramžiais vienijanti ar skirianti jėga yra religija. LDK tarptautinės izoliacijos politiką bandė įveikti krikštu, o Rytuose siekė įkurti bažnytinę metropoliją, pavaldžią LDK valdovui. Istorikai teigia, kad 1316-1317 m. buvo sukurta Lietuvos metropolija LDK stačiatikiams Naugarduke.
Gediminas ketino krikštytis du kartus: 1323-1324 m. ir 1341 m. Jis suvokė, kad būtina priimti krikštą. Krikšto buvo siekta ir iki jo, bet tai buvo daugiau kovos su Ordinu taktika. Gediminas tikėjosi, kad krikštas pašalins ne tik Ordino pavojų, bet ir pagerės krašto ekonominė, politinė ir kultūrinė raida.
Gedimino planams krikštytis priešinosi Vokiečių ordinas, kuris per savo šnipus nuplėšė popiežiui siųsto laiško antspaudą, kad popiežius nepatikėtų Gedimino tekstu. Tai padėjo kryžiuočiams laimėti laiko, kurie papirkinėdami žemaičių didžiūnus, puldinėdami sėjo visuomenės nepasitenkinimą. Gediminas bijojo rizikuoti valstybės vientisumu ir stabilumu, todėl 1324 m. buvo priverstas atsisakyti krikšto. Tačiau keturiems metams buvo laimėtos paliaubos. Gedimino veikla ir Vakaruose, ir Rytuose buvo grindžiama panašiais principais: plėsta LDK teritorija. Pradėta rengti gerai suplanuotas karines operacijas ir sudarinėti apgalvotas sutartis. Pavyzdžiui, 1328 m. prekybos ir taikos sutartis su Livonija, 1325 m. sąjunga su Lenkija padėjo apsaugoti vakarines sienas. 1329-1332 m. Ordinas nauja jėga užgriuvo LDK sąjungininkus ir Lietuvą. Jis 1337 m. net gavo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro raštą, atiduodantį Lietuvą Ordinui.
Gedimino diplomatams pavyko susisiekti su Čekijos Liuksemburgais ir pradėti derybas dėl krikšto. Atrodė, kad bus realizuotas politinės blokados įveikimo planas. I Lietuvą atvyko net čekų vienuoliai. Tačiau krikšto priimti nepavyko. Pagal vienus šaltinius Gediminas buvo nunuodytas, pagal kitus - žuvo arba mirė. Dėl sėkmingos diplomatinės veiklos ir sėkmingų vaikų vedybų (tais laikais buvo priimtus vedybos dėl politinių išskaičiavimų) padidėjo LDK. Gedimino Lietuva konkuravo su Maskvos kunigaikštija, vienydama rytų slavų žemes. Išsiplėtus teritorijai, išaugo ir LDK galia.
Lanksti Gedimino užsienio politika davė akstinų ir vidaus gyvenimui: statėsi miestai, pagyvėjo prekyba, stiprėjo centrine valdžia. Savo įpėdiniams Gediminas paliko ne tik politinės veiklos programą, bet ir galingą valstybę, sugebėjusią sustabdyti Vokiečių ordino agresiją. Jo valdymas buvo dinamiškas, tačiau apsikrikštyti, modernizuoti valstybę bei visuomenę jam nepavyko. Visuomenė nebuvo tam subrendusi ir pasipriešino. Kita vertus, greta didžiojo kunigaikščio susidarė Gedimino giminės kunigaikščių grupė, kuri sunkino valstybės valdymą. Tą vėliau patyrė Jaunutis.
ALGIRDAS
(1345-1377 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus. Buvo du kartus vedęs, turėjo kelias dukteris ir 6 ar 7 sūnus, iš kurių žinomiausi yra Jogaila, Skirgaila ir Švitrigaila.
Prieš tapdamas LDK didžiuoju kunigiakščiu Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (nuo 1318 m.). 1345 m., padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio – Jaunučio. Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija (Algirdo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva išgyveno ~100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė ~40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas), o pats Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas LDK valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse.
Algirdas gimė 1296 m. vasario 11 d. ir buvo trečiasis Gedimino sūnus. Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Algirdas ėmė valdyti Vitebsko kunigaikštystę apie 1318- 1320 m., tačiau iki 1340 m. jis dar nebuvo tapęs įtakingu rytinio LDK slaviškų žemių regiono veikėju.
Po tėvo mirties Algirdo įsigalėjimas Gediminaičių valdžios sistemoje buvo labai staigus ir efektingas. 1342 m. Algirdas kartu su Kęstučiu sėkmingai atrėmė Livonijos puolimą Pskove. Po to Algirdas Pskovo pirklių respublikoje (vėliau ir Polocke) paskyrė vietininku savo sūnų Andrių.
1341 m., mirus Gediminui, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu (ar bent jau Vilniaus valdovu) tapo Jaunutis, vienas iš jaunesniųjų Gedimino sūnų. 1344-1345 m. Algirdas ir Kęstutis suplanavo ir įvykdė perversmą, nušalindami Jaunutį nuo valdžios. Kęstutis savo iniciatyva perleido Algirdui vyriausiojo kunigaikščio valdžią, pats pasilikdamas antrojo valstybės žmogaus – Trakų valdovo ir Žemaitijos kunigaikščio – pozicijose.
Pasidalinę kovos frontus ir valdžios sritis, broliai ėmė intensyviai darbuotis: Kęstutis puldavo kryžiuočius Prūsijoje, o Algirdas užvaldė Padnieprės valsčius. Jų koalicija atrodė nepažeidžiama. Tačiau 1348 m. vasario 2 d. sėkmė nuo abiejų staiga nusigręžė –jungtinė LDK kariauna prie Strėvos pralaimėjo kelis kartus mažesnėms kryžiuočių pajėgoms. Kryžiuočiai skubiai išnaudojo pergalę: nusiaubė Šiaulių žemę, sugriovė Veliuoną. Vis dėlto didysis maras, kuris ritosi per Europą, neleido ordinui kviestis papildomų talkininkų, taigi 1348 m. rudenį ordino antpuoliai atslūgo.
Tačiau krizė Algirdo prižiūrimuose rytuose gilėjo. Iki 1348 m. pabaigos lietuvių vietininkai buvo išvyti iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, 1349 m. teko užleisti Maskvai Smolenską. Algirdas mėgino sudaryti sąjungą su Aukso orda, tačiau ir čia jo laukė nesėkmė – derėtis atvykusį Karijotą (su sūnumi) suėmė totoriai ir perdavė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Simonui. Algirdui teko giminaičius išpirkti.
Apie 1350 m. Algirdas sudarė taiką su Maskva vesdamas Maskvos didžiojo kunigaikščio svainę Tverės kunigaikštytę Julijoną.
Persilaužimas rytinėse LDK žemėse buvo pasiektas 1363 m., kai Algirdas prie Mėlynųjų vandenų sudavė pirmąjį stiprų smūgį mongolams-totoriams (Rytų Europoje). Iš Aukso ordos valdžios buvo išlaisvinta Mažoji Podolė, Kamenecas ir kiti miestai. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdoma teritorija pasiekė Juodąją jūrą, o kartu ir pagrindinį prekybinį kelią iš Centrinės Europos per Podolę Juodosios jūros pakrančių ir Rytų link. Šis įvykis nulėmė Lietuvos ir Lenkijos prekybos su Rytais pradžią.
XIV a. šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo pradžia – nuolatinių karų tarp Lietuvos ir Maskvos metas. Didysis kunigaikštis Algirdas surengė keletą karo žygių į Maskvą. 1368 m. Lietuvos kunigaikštis netikėtai užklupo karui nepasirengusį jaunąjį Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Donietį ir sumušė rusų pulką, pasiųstą sulaikyti lietuvių Maskvos prieigose. Tačiau užimti Kremliaus Algirdo kariams nepavyko. Po tris dienas trukusios apsiausties lietuviai atsitraukė, prieš tai nuniokoję Maskvos žemes. Karo žygiai į Maskvos didžiosios kunigaikštystės žemes buvo surengti ir vėlesniais metais (1370, 1372), tačiau pagrindinės Maskvos tvirtovės, Kremliaus, užimti nepavyko. Paskutinis karas baigėsi taika, sutvirtinta Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro ir Algirdo dukters Elenos vedybomis. Vėlesniais metais Algirdas vis daugiau dėmesio skyrė LDK pietrytinių žemių – Palenkės, Voluinės ir Podolės – apsaugai nuo Lenkijos ir etninės Lietuvos teritorijų gynybai.
Dar valdant Gediminui, o vėliau Jaunučiui, 1341 m. Algirdo pagalbos prašė Smolensko kunigaikštis Ivanas; 1342 m. Algirdas padėjo su Livonijos ordinu kovojančiam Pskovui. Tapęs LDK, rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską (~1357 m.), Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų vandenų), Perejaslavlį (~1363 m.), Podolę (~1363 m.; galimas daiktas, kad 1363 m. LDK neilgam užvaldė ir Juodosios jūros pakrantę tarp Dniepro ir Dniestro žiočių) ir daugelį kt. gudų bei ukrainiečių žemių; be to, Algirdo valdymo metais Lietuva galutinai įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje, o Pskovo (1342 m. jo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Andrius) ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis.
Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą LDK stačiatikių metropoliją.
Tikėtina, kad žymus teritorinis LDK išsiplėtimas stimuliavo dar didesnius Algirdo ir jo brolių ekspansinius siekius. 1358 m. Algirdo ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV atstovų derybose dėl katalikiško Lietuvos krikšto Lietuva reikalavo ne tik kryžiuočių užgrobtų baltų žemių iki Priegliaus-Alnos ir Dauguvos-Aiviekstės linijų, bet ir „visos Rusios“ užkariavimo teisės (dalies istorikų manymu, Kęstučio ar kažkurio kito Gediminaičio tų derybų metu ištarta frazė „visa Rusia turi priklausyti Lietuvai“ reiškia tik tai, kad 1358 m. Algirdo šeima nebuvo linkusi dalytis su Ordinu lietuvių kartu su jų potencialiais sąjungininkais kryžiuočiais totorių pasienyje užkariausimų žemių).
Minėti Algirdo užkariavimai rytuose kartu buvo ir lietuvių gynybinio karo su kryžiuočiais dalis. Mat būtent Algirdo laikais prie LDK prijungtų rusėnų kunigaikštysčių karines pajėgas imta sistemingai naudoti kovojant su Vokiečių ordinu ir jam talkinusiais kryžininkais.
Literatūroje kartais teigiama, kad Algirdo užkariavimai rytuose bei pietuose esą užkirtę kelią galimai Aukso Ordos ekspansijai į vakarus, tačiau tokio Algirdo valdymo vertinimo šalininkai neatsižvelgia į tai, kad nuo 1357 iki maždaug 1379 m. Aukso Orda buvo nuolat apimta vidinės suirutės ir jokios realios grėsmės Vakarams negalėjo kelti.
Remdamas savo svainį (žmonos Julijonos brolį) Tverės kunigaikštį Michailą Algirdas surengė 1368, 1370 ir 1372 m. baudžiamuosius žygius prieš sparčiai stiprėjančią Tverės konkurentę – Maskvos DK. 1368 m. LDK kariuomenė 3 dienas laikė apsiaustusi Maskvos Kremlių, tačiau jo pulti net nebandė; 1370 m. lietuvių kariai prie Kremliaus sienų išstovėjo jau 8 dienas, tačiau ir vėl nepuolė šios tvirtovės, o 1372 m. lietuvių ir maskvėnų kariuomenės tik pastovėjo viena priešais kitą ir taikiai išsiskyrė (tada sudaryta Liubutsko taikos sutartimi Algirdas pasižadėjo daugiau nebesikišti į Maskvos ir Tverės santykius).
Paskutiniaisiais valdymo metais Algirdas daugiau dėmesio skyrė Volynės, Podolės, Palenkės ir etninių lietuvių žemių gynimui nuo kryžiuočių bei lenkų agresijos.
Mirusio Algirdo palaikai buvo sudeginti pagal pagonių papročius, tikriausiai dabartinės Jauniūnų seniūnijos teritorijoje. Pasak J. Dlugošo, „Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“.
Prieš tapdamas LDK didžiuoju kunigiakščiu Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (nuo 1318 m.). 1345 m., padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio – Jaunučio. Kęstutis, tada tapęs LDK submonarchu, rūpinosi LDK santykiais su kryžiuočiais ir Lenkija (Algirdo valdymo laikotarpiu etninė Lietuva išgyveno ~100 niokojamųjų kryžiuočių žygių ir surengė ~40 atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino valdas), o pats Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas LDK valdžią dabartinių gudų ir ukrainiečių žemėse.
Algirdas gimė 1296 m. vasario 11 d. ir buvo trečiasis Gedimino sūnus. Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Algirdas ėmė valdyti Vitebsko kunigaikštystę apie 1318- 1320 m., tačiau iki 1340 m. jis dar nebuvo tapęs įtakingu rytinio LDK slaviškų žemių regiono veikėju.
Po tėvo mirties Algirdo įsigalėjimas Gediminaičių valdžios sistemoje buvo labai staigus ir efektingas. 1342 m. Algirdas kartu su Kęstučiu sėkmingai atrėmė Livonijos puolimą Pskove. Po to Algirdas Pskovo pirklių respublikoje (vėliau ir Polocke) paskyrė vietininku savo sūnų Andrių.
1341 m., mirus Gediminui, Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu (ar bent jau Vilniaus valdovu) tapo Jaunutis, vienas iš jaunesniųjų Gedimino sūnų. 1344-1345 m. Algirdas ir Kęstutis suplanavo ir įvykdė perversmą, nušalindami Jaunutį nuo valdžios. Kęstutis savo iniciatyva perleido Algirdui vyriausiojo kunigaikščio valdžią, pats pasilikdamas antrojo valstybės žmogaus – Trakų valdovo ir Žemaitijos kunigaikščio – pozicijose.
Pasidalinę kovos frontus ir valdžios sritis, broliai ėmė intensyviai darbuotis: Kęstutis puldavo kryžiuočius Prūsijoje, o Algirdas užvaldė Padnieprės valsčius. Jų koalicija atrodė nepažeidžiama. Tačiau 1348 m. vasario 2 d. sėkmė nuo abiejų staiga nusigręžė –jungtinė LDK kariauna prie Strėvos pralaimėjo kelis kartus mažesnėms kryžiuočių pajėgoms. Kryžiuočiai skubiai išnaudojo pergalę: nusiaubė Šiaulių žemę, sugriovė Veliuoną. Vis dėlto didysis maras, kuris ritosi per Europą, neleido ordinui kviestis papildomų talkininkų, taigi 1348 m. rudenį ordino antpuoliai atslūgo.
Tačiau krizė Algirdo prižiūrimuose rytuose gilėjo. Iki 1348 m. pabaigos lietuvių vietininkai buvo išvyti iš Didžiojo Naugardo ir Pskovo, 1349 m. teko užleisti Maskvai Smolenską. Algirdas mėgino sudaryti sąjungą su Aukso orda, tačiau ir čia jo laukė nesėkmė – derėtis atvykusį Karijotą (su sūnumi) suėmė totoriai ir perdavė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Simonui. Algirdui teko giminaičius išpirkti.
Apie 1350 m. Algirdas sudarė taiką su Maskva vesdamas Maskvos didžiojo kunigaikščio svainę Tverės kunigaikštytę Julijoną.
Persilaužimas rytinėse LDK žemėse buvo pasiektas 1363 m., kai Algirdas prie Mėlynųjų vandenų sudavė pirmąjį stiprų smūgį mongolams-totoriams (Rytų Europoje). Iš Aukso ordos valdžios buvo išlaisvinta Mažoji Podolė, Kamenecas ir kiti miestai. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdoma teritorija pasiekė Juodąją jūrą, o kartu ir pagrindinį prekybinį kelią iš Centrinės Europos per Podolę Juodosios jūros pakrančių ir Rytų link. Šis įvykis nulėmė Lietuvos ir Lenkijos prekybos su Rytais pradžią.
XIV a. šeštojo dešimtmečio pabaiga ir septintojo pradžia – nuolatinių karų tarp Lietuvos ir Maskvos metas. Didysis kunigaikštis Algirdas surengė keletą karo žygių į Maskvą. 1368 m. Lietuvos kunigaikštis netikėtai užklupo karui nepasirengusį jaunąjį Maskvos kunigaikštį Dmitrijų Donietį ir sumušė rusų pulką, pasiųstą sulaikyti lietuvių Maskvos prieigose. Tačiau užimti Kremliaus Algirdo kariams nepavyko. Po tris dienas trukusios apsiausties lietuviai atsitraukė, prieš tai nuniokoję Maskvos žemes. Karo žygiai į Maskvos didžiosios kunigaikštystės žemes buvo surengti ir vėlesniais metais (1370, 1372), tačiau pagrindinės Maskvos tvirtovės, Kremliaus, užimti nepavyko. Paskutinis karas baigėsi taika, sutvirtinta Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro ir Algirdo dukters Elenos vedybomis. Vėlesniais metais Algirdas vis daugiau dėmesio skyrė LDK pietrytinių žemių – Palenkės, Voluinės ir Podolės – apsaugai nuo Lenkijos ir etninės Lietuvos teritorijų gynybai.
Dar valdant Gediminui, o vėliau Jaunučiui, 1341 m. Algirdo pagalbos prašė Smolensko kunigaikštis Ivanas; 1342 m. Algirdas padėjo su Livonijos ordinu kovojančiam Pskovui. Tapęs LDK, rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską (~1357 m.), Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų vandenų), Perejaslavlį (~1363 m.), Podolę (~1363 m.; galimas daiktas, kad 1363 m. LDK neilgam užvaldė ir Juodosios jūros pakrantę tarp Dniepro ir Dniestro žiočių) ir daugelį kt. gudų bei ukrainiečių žemių; be to, Algirdo valdymo metais Lietuva galutinai įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje, o Pskovo (1342 m. jo kunigaikščiu tapo Algirdo sūnus Andrius) ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis.
Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą LDK stačiatikių metropoliją.
Tikėtina, kad žymus teritorinis LDK išsiplėtimas stimuliavo dar didesnius Algirdo ir jo brolių ekspansinius siekius. 1358 m. Algirdo ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV atstovų derybose dėl katalikiško Lietuvos krikšto Lietuva reikalavo ne tik kryžiuočių užgrobtų baltų žemių iki Priegliaus-Alnos ir Dauguvos-Aiviekstės linijų, bet ir „visos Rusios“ užkariavimo teisės (dalies istorikų manymu, Kęstučio ar kažkurio kito Gediminaičio tų derybų metu ištarta frazė „visa Rusia turi priklausyti Lietuvai“ reiškia tik tai, kad 1358 m. Algirdo šeima nebuvo linkusi dalytis su Ordinu lietuvių kartu su jų potencialiais sąjungininkais kryžiuočiais totorių pasienyje užkariausimų žemių).
Minėti Algirdo užkariavimai rytuose kartu buvo ir lietuvių gynybinio karo su kryžiuočiais dalis. Mat būtent Algirdo laikais prie LDK prijungtų rusėnų kunigaikštysčių karines pajėgas imta sistemingai naudoti kovojant su Vokiečių ordinu ir jam talkinusiais kryžininkais.
Literatūroje kartais teigiama, kad Algirdo užkariavimai rytuose bei pietuose esą užkirtę kelią galimai Aukso Ordos ekspansijai į vakarus, tačiau tokio Algirdo valdymo vertinimo šalininkai neatsižvelgia į tai, kad nuo 1357 iki maždaug 1379 m. Aukso Orda buvo nuolat apimta vidinės suirutės ir jokios realios grėsmės Vakarams negalėjo kelti.
Remdamas savo svainį (žmonos Julijonos brolį) Tverės kunigaikštį Michailą Algirdas surengė 1368, 1370 ir 1372 m. baudžiamuosius žygius prieš sparčiai stiprėjančią Tverės konkurentę – Maskvos DK. 1368 m. LDK kariuomenė 3 dienas laikė apsiaustusi Maskvos Kremlių, tačiau jo pulti net nebandė; 1370 m. lietuvių kariai prie Kremliaus sienų išstovėjo jau 8 dienas, tačiau ir vėl nepuolė šios tvirtovės, o 1372 m. lietuvių ir maskvėnų kariuomenės tik pastovėjo viena priešais kitą ir taikiai išsiskyrė (tada sudaryta Liubutsko taikos sutartimi Algirdas pasižadėjo daugiau nebesikišti į Maskvos ir Tverės santykius).
Paskutiniaisiais valdymo metais Algirdas daugiau dėmesio skyrė Volynės, Podolės, Palenkės ir etninių lietuvių žemių gynimui nuo kryžiuočių bei lenkų agresijos.
Mirusio Algirdo palaikai buvo sudeginti pagal pagonių papročius, tikriausiai dabartinės Jauniūnų seniūnijos teritorijoje. Pasak J. Dlugošo, „Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu“.
KĘSTUTIS
(apie 1300 – 1382). Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis. Iš tėvo Gedimino paveldėjo Trakų kunigaikštystę ir Žemaitiją. Savo valdose buvo visiškai savarankiškas. 1345 su broliu Algirdu pašalino iš sosto brolį Jaunutį. Atrėmė daugiau nei 71 Kryžiuočių ordino ir apie 30 Livonijos ordino žygių į Lietuvą; pastatydino atsparos pilis prie Nemuno. Kartu su Algirdu surengė apie 40 žygių į Kryžiuočių ordino valdas. Pateko į nelaisvę, bet pabėgo iš Marienburgo pilies. 1382 Jurbarko apylinkėse pirmą kartą panaudojo artileriją. Dalyvavo ir Algirdo žygiuose į Maskvą, o broliui Liubartui padėjo kovoti su Lenkija dėl Voluinės ir Haličo. Po Algirdo mirties Lietuvą valdė kartu su Algirdo sūnumi Jogaila, jį pripažinęs didžiuoju kunigaikščiu. 1381, sužinojęs apie slaptą Jogailos sutartį su Kryžiuočių ordinu, pašalino jį iš sosto. Derybų metu Kęstutis buvo suimtas, įkalintas Krėvos pilyje ir 1382 nužudytas. Jo kūnas sudegintas Šventaragio slėnyje Vilniuje. Turėjo šešis sūnus. Garsiausi antrosios žmonos Birutės vaikai Vytautas ir Žygimantas.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Tverės kunigaikštytės Julijonos Aleksandrovnos sūnus Jogaila gimė Vilniuje. Paveldėjęs sostą po Algirdo mirties (1377 m.) valdžią iš pradžių kaip ir jo tėvas dalijosi su dėde Kęstučiu. 1380 m. kilo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio. Pastarasis Jogailą 1381 m. suėmė ir pašalino iš valdžios. Konflikto priežastis buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis, kurioje nepaisyta Kęstučio interesų. 1382 m. Jogaila buvo išlaisvintas ir jam savo ruožtu pavyko suimti dėdę. Kalėjime Krėvoje Kęstutis greitai mirė, Jogaila buvo įtariamas jį nužudęs. Tuo tarpu Kęstučio sūnus Vytautas mirties išvengė. Sakoma, kad jam pabėgti iš nelaisvės padėjo žmona Ona, atėjusi lankyti vyro su tarnaite. Pastarąją paliko kalėjime, o Vytautas persirengęs moteriškais drabužiais iš kalėjimo pabėgo. Jis ieškojo paramos pas savo sesers vyrą lenkų kunigaikštį, tačiau pastarojo jėgos buvo per menkos kovoti su Jogaila, todėl Vytautas pabėgo pas kryžiuočius ir parašė jų pagalbos.
Vyriausiasis jo sūnus Jogaila pradėjo valdyti tėvo žemes, o 1380-aisiais metais pasirašė Dovydiškių sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio kovose su Ordinu. Prasidėjo Jogailos konfliktas su Kęstučiu ir Vytautu, kuris baigėsi po dvejų metų, kai mirė Kęstutis. Dabar tėvo pradėta kova užgriuvo sūnaus Vytauto pečius. Jogailos įsitikinimais, Vytautui turėjo tekti antraeilis vaidmuo, nes Skirgailai jau priklausė dauguma lietuviškų žemių. Tačiau nei dabar, nei kada nors vėliau jis nenorės tenkintis trupiniais iš savo pusbrolio rankų, bet iš tėvo išmoktos diplomatijos dėka jis sugebėjo nusilenkti tais laikais, kada pats buvo per silpnas. Slopinti kerštą ir kartu šypsotis buvo Vytauto gabumai. Jis puikiai suprato, kad tada dar buvo per anksti kelti savo ultimatumą, todėl elgėsi ramiai ir tyliai, stengdamasis įgyti daugiau palankumo. Tačiau Jogailos akimis Vytautas visada buvo gyvatė užantyje. Nesijausdamas pakankamai stiprus atvirai pasipriešinti Jogailos valiai, jis pasitraukė pas kryžiuočius. Taip prasidėjo ne vienerius metus trukusi jo kova dėl tėvo žemių. Geriausias jėgas, žydinčius jaunystės metus Vytautas sunaudojo pasiekti vieninteliam tikslui - atsiimti tėvo palikimui. Vytautas du kartus pasinaudojo kryžiuočių parama, du kartus juos be skrupulų išdavė. Pirmąjį kartą 1383-1384-aisiais metais Vytautas vaizdavosi remiąs Ordiną. Pagal susitarimą jis netgi užrašė Žemaitiją ir apsikrikštijo Vygando vardu. Tačiau neilgai Vytautas buvo nuolankus Ordino vasalas. Netrukus jis susitarė su pusbroliu Jogaila ir perėjo į jo pusę. Pabėgimas į Ordiną Vytautui buvo geriausia mokykla, kurioje jis išmoko būti puikiu politiku - griežtu ir šaltu, laužančiu sutartis bei pasižadėjimus be jokio sąžinės graužimo. Jis tapo nuolaidus vidaus politikoje, tačiau nepakantus bei nepasitikintis išorės priešams. Į Lietuvą Vytautas sugrįžo jau kitoks - pasiryžęs tapti Lietuvos valdovu, kad ir kiek tai kainuotų.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir Tverės kunigaikštytės Julijonos Aleksandrovnos sūnus Jogaila gimė Vilniuje. Paveldėjęs sostą po Algirdo mirties (1377 m.) valdžią iš pradžių kaip ir jo tėvas dalijosi su dėde Kęstučiu. 1380 m. kilo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir Kęstučio. Pastarasis Jogailą 1381 m. suėmė ir pašalino iš valdžios. Konflikto priežastis buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis, kurioje nepaisyta Kęstučio interesų. 1382 m. Jogaila buvo išlaisvintas ir jam savo ruožtu pavyko suimti dėdę. Kalėjime Krėvoje Kęstutis greitai mirė, Jogaila buvo įtariamas jį nužudęs. Tuo tarpu Kęstučio sūnus Vytautas mirties išvengė. Sakoma, kad jam pabėgti iš nelaisvės padėjo žmona Ona, atėjusi lankyti vyro su tarnaite. Pastarąją paliko kalėjime, o Vytautas persirengęs moteriškais drabužiais iš kalėjimo pabėgo. Jis ieškojo paramos pas savo sesers vyrą lenkų kunigaikštį, tačiau pastarojo jėgos buvo per menkos kovoti su Jogaila, todėl Vytautas pabėgo pas kryžiuočius ir parašė jų pagalbos.
Vyriausiasis jo sūnus Jogaila pradėjo valdyti tėvo žemes, o 1380-aisiais metais pasirašė Dovydiškių sutartį, kuria įsipareigojo neremti Kęstučio kovose su Ordinu. Prasidėjo Jogailos konfliktas su Kęstučiu ir Vytautu, kuris baigėsi po dvejų metų, kai mirė Kęstutis. Dabar tėvo pradėta kova užgriuvo sūnaus Vytauto pečius. Jogailos įsitikinimais, Vytautui turėjo tekti antraeilis vaidmuo, nes Skirgailai jau priklausė dauguma lietuviškų žemių. Tačiau nei dabar, nei kada nors vėliau jis nenorės tenkintis trupiniais iš savo pusbrolio rankų, bet iš tėvo išmoktos diplomatijos dėka jis sugebėjo nusilenkti tais laikais, kada pats buvo per silpnas. Slopinti kerštą ir kartu šypsotis buvo Vytauto gabumai. Jis puikiai suprato, kad tada dar buvo per anksti kelti savo ultimatumą, todėl elgėsi ramiai ir tyliai, stengdamasis įgyti daugiau palankumo. Tačiau Jogailos akimis Vytautas visada buvo gyvatė užantyje. Nesijausdamas pakankamai stiprus atvirai pasipriešinti Jogailos valiai, jis pasitraukė pas kryžiuočius. Taip prasidėjo ne vienerius metus trukusi jo kova dėl tėvo žemių. Geriausias jėgas, žydinčius jaunystės metus Vytautas sunaudojo pasiekti vieninteliam tikslui - atsiimti tėvo palikimui. Vytautas du kartus pasinaudojo kryžiuočių parama, du kartus juos be skrupulų išdavė. Pirmąjį kartą 1383-1384-aisiais metais Vytautas vaizdavosi remiąs Ordiną. Pagal susitarimą jis netgi užrašė Žemaitiją ir apsikrikštijo Vygando vardu. Tačiau neilgai Vytautas buvo nuolankus Ordino vasalas. Netrukus jis susitarė su pusbroliu Jogaila ir perėjo į jo pusę. Pabėgimas į Ordiną Vytautui buvo geriausia mokykla, kurioje jis išmoko būti puikiu politiku - griežtu ir šaltu, laužančiu sutartis bei pasižadėjimus be jokio sąžinės graužimo. Jis tapo nuolaidus vidaus politikoje, tačiau nepakantus bei nepasitikintis išorės priešams. Į Lietuvą Vytautas sugrįžo jau kitoks - pasiryžęs tapti Lietuvos valdovu, kad ir kiek tai kainuotų.
JOGAILA
(1348 m. – 1434 m.) – Algirdo sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1377-1401) ir Lenkijos karalius (1386-1434). Pradėjo Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją. Jogailos atliktas Lietuvos krikštas, skirtingai nuo trumpalaikio krikščionybės periodo Mindaugo valdymo laikais buvo nebegrįžtamas, šalis galutinai pasuko vesternizacijos keliu. Tuo pačiu Jogailos valdymo laikotarpis dalies istorikų vertinamas kaip lenkiškosios kultūros plitimo Lietuvoje pradžia. Tuo tarpu Lenkijoje Jogailos valdymas buvo Lenkijos „Aukso amžiaus“ pradžia.
Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.
Kariniu požiūriu svarbiausias Jogailos valdymo laikotarpio laimėjimas buvo Vokiečių ordino sutriuškinimas Prūsijoje.
VYTAUTAS
Vytautas Didysis (gimė apie 1350 Senuosiuose Trakuose, mirė 1430.X.27 Naujuosiuose Trakuose), Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1430). Vyriausias Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Nuo XIV amžiaus antrosios pusės buvo tėvo svarbiausias pagalbininkas. Savo valdų turėjo apie Gardiną ir Palenkėję. Buvo susigiminiavęs su smulkiaisiais lietuvių kunigaikščiais: po 1370 vedė Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserį, vėliau pakrikštytą krikščionišku Onos vardu (kitą seserį vedė Alšėnų kunigaikštis Jonas Algimantaitis). Kažką žinodamas apie Jogailos ir Vokiečių ordino 1380m. sudarytą slaptą Dovydiškių sutartį prieš Kęstutį, jos turinį slėpė nuo tėvo, nes nenorėjo jo konflikto su Jogaila. 1381m. konfliktui kilus, rėmė didžiuoju kunigaikščiu tapusį Kęstutį, bet nepajėgė sutrukdyti maišto, po kurio 1382.VI į sostą grįžo Jogaila. 1382. VIII pradžioje prie Trakų su tėvu pateko į Jogailos nelaisvę ir buvo įkalintas Krėvos pilyje. Kęstutį nužudžius, Vytautas 1382m. rudenį pabėgo pas kryžiuočius. Vokiečių Ordino didysis magistras Celneris pažadėjo Vytautui padėti atgauti tėvoniją Trakų kunigaikštystę, o Vytautas pripažino jo viršenybę ir pažadėjo tarpininkauti tarp Vokiečių Ordino ir žemaičių, kuriuos 1383m. pradžioje patraukė į savo pusę. Kryžiuočiai neskubėjo pažadų vykdyti. Tiktai Jogailai nevykdant Dubysos sutarčių (1382.X.31) ir 1383m. rudenį atsinaujinus Vokiečių Ordino karo veiksmams su Lietuva, ordinas ėmė remti Vytautą. 1383.X.21 Tepliavoje Vytautas buvo pakrikštytas Vygandu, 1384.1.30 Karaliaučiaus sutartimi Vytautas, kai taps Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, pažadėjo perleisti kryžiuočiams Žemaitiją iki Nevėžio, VI.14 Naujojo Marienverderio sutartimi numatyta, kad Vytautui neturint įpėdinių, ordinas paveldės jo žemes. Tai privertė Jogailą slapta tartis su Vytautu. 1384m. vasarą pastarasis perėjo į Jogailos pusę, sunaikino Vokiečių Ordino jam duotas pilis prie Nemuno ir atgavo tėvo valdytus Gardiną, Brastą (Brestą), Palenkę, Volkovyską. Žadėtų Trakų neatgavo, turėjo priimti stačiatikių tikėjimą, tačiau kartu su jaunesniaisiais Jogailos broliais įgijo aukščiausią rangą tarp Gediminaičių. Pritarė Jogailos sudarytai Krėvos sutarčiai (1385m.), 1386.11.15 grįžo į katalikybę, gavo Aleksandro vardą. 1387m. gavo valdyti Voluinės Vladimirą ir Lucką (be pilies), čia žydams 1388m. suteikė privilegiją, kuri tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų teisių svarbiausiu aktu. Kartu sudarė sąjungą (galutinai sutarta 1388.V.3) su grįžtančiu iš totorių nelaisvės Maskvos didžiojo kunigaikščio sūnumi Vasilijumi (nuo 1389m. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus I). Lietuvoje kylant nepasitenkinimui įsigalinčiais lenkais, pablogėjus Vytauto santykiams su Jogaila ir ypač su jo vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Skirgaila, pačioje 1389m. pabaigoje-1390m. pradžioje Vytautas pabandė užimti Vilnių ir pašalinti lenkų įtaką. Nepavykus 1390.1.19 Gardine su Vokiecių Ordinu atnaujino Karaliaučiaus ir Naujojo Marienverderio sutartis ir su šalininkais pasitraukė į Vokiečių Ordino valdas. Būdamas Prūsijoje, Vytautas 1390m. ištekino savo dukterį Sofiją (Zofiją) už Vasilijaus I ir tuo sustiprino sąjungą su Maskvos valstybe. 1390. V26 žemaičiai su Vokiečių Ordinu sudarė sutartį, pripažindami Vytautą savo valdovu. Nors Vokiečių Ordino ir Vytauto kariuomenės žygiai į Vilnių prieš Jogailą 1390m. ir 1391m. nepavyko, Lietuvos gyventojai vis labiau rėmė Vytautą. . Jis 1391m. užėmė Merkinę ir Gardiną, vokiečiai davė jam valdyti Ritersverderio ir dar dvi pilis Kauno apylinkėse prie Nemuno. 1392.1 prie Lydos Vytautas sumušė Jogailos brolį Kaributą, 1392.V nusiaubė Medininkus prie Vilniaus. Jogaila buvo praverstas ieškoti kompromiso. 1392m. Astravos sutartimi Vytautas buvo pripažintas Trakų kunigaikščiu bei Jogailos vietininku visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir paliko Vokiečių Ordino valdas. Per laikotarpį po Kęstučio mirties ir iki šios sutarties Vytautas labiausiai reiškėsi kaip Kęstutaičių senjoras. Iš Jogailos perėmė ir, ypač santykiuose su Vokiečių Ordinu, sėkmingai naudojo diplomatines gudrybes savo dinastiniais ir žemaičių interesais. Prūsijoje įgijo rafinuotos politinės ir riterio elgesio patirties. Suprato, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš Lenkijos įtakos, kuri stiprėjo po Krėvos sutarties, ir tos kovos lyderiu turi tapti jis pats. Įsigalėjęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas ėmė tituluotis didžiuoju kunigaikščiu. 1392m.-1394m. atrėmė Vokiečių Ordino puolimus. 1392m.-1396m. pašalino sritinius kunigaikščius iš Polocko, Severskio Naugardo, Vitebsko, Voluinės, Kijevo, Rytų Podolės ir į jų vietą paskyrė sau paklusnius vietininkus. 1395m. prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungė Smolenską (1396m. dėl to susitarė su Vasilijumi I). Kovodamas dėl valdžios Vytautas labiausiai rėmėsi su juo susigiminiavusiais smulkiaisiais kunigaikščiais.