KRIKŠČIONIŠKA VIDURAMŽIŲ VALSTYBĖ (XV)
Kai 1386-ais karalius Jogaila išvyko į Krokuvą, Lietuvos vietininku paliko Skirgailą. Mūsų, Vilniaus dvarionių akimis, netikęs jis buvo – pasipūtęs ir išdidus, – kitus Gediminaičius menkino. Apie tai sužinojo Jogaila, nerimo kupinas atsiuntė į Vilnių lenkų seniūną Klemensą Moskoževskį su visa karine įgula. Įtūžo mūsų didžiūnai, o Vytautas, Kęstučio sūnus, pamanė, kad pats laikas karu eiti. Žengė jis į Vilnių ir mėgino jėga jį užimti. Vilnius nepasidavė, ir teko antrąkart prašyti Ordino prieglobsčio bei karinės paramos. O už ją įsipareigojo vykdyti visus dar pirmojo, 1384-ųjų, bėgimo metu duotus pažadus.
Ordino kariuomenę vesdamas, niokojo jis Lietuvą – 1390 ir 1391-ais puolė Vilnių, sudegino Kreivąją pilį. Sumanė sąjungą su Maskva, o kad ši tvirtesnė būtų, už Vasilijaus I ištekino savo dukrą Sofiją. Karalius Jogaila ir Lenkijos ponai sunerimo ir 1392-ųjų pavasarį pasiūlė Vytautui taiką ir Lietuvos vietininko sostą. Vasarą Vytautas grįžo į Lietuvą ir rugpjūčio 4 d. Astrave gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę su sostine Vilniumi ir tituluotis „Lietuvos kunigaikščiu“. Jis pripažino Jogailos viršenybę ir tai, kad po jo mirties žemės atiteks Lenkijos karaliui.
Valstybėje prasidėjo rūsčios permainos. Jos sukrėtė mūsų visuomenę. Jaunasis Lietuvos valdovas per kelerius metus atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytas sritines kunigaikštystes. Kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai – valdžios atstovais tapo žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėję pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią. Taip Vytautas įgyvendino skausmingą, bet reikalingą valstybės centralizavimą.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo kitokie, kai į jos sostą sėdo lietuvis Jogaila. Tuo tarpu vakaruose toliau siautėjo Vokiečių ordinas, o Rytuose, pasivadinusi Rusios žemių vienytoja ir gynėja, kilo Maskva. Mūsų valdovas Algirdas sūnui Jogailai paliko Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską, Podolę ir Voluinę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Vytautas sumanė užbaigti Algirdo darbus. Kai 1395-ais Aukso Ordoje kilo sumaištis ir chanas Timūras Kutlukas nuvertė chaną Tochtamyšą, Vytautas pažadėjo jį remti. Už valdžią Aukso Ordoje Tochtamyšas išsižadėjo savo teisių į Rusios žemes, kurios tuo metu jau priklausė Lietuvai, ir pažadėjo padėti prisijungti naujų. Mūsų valdovas Vytautas vylėsi iš chano gauti teisę rinkti duoklę visoje Rusioje. Tuomet Maskvos kunigaikščiai būtų tapę Vytauto vasalais.
Krikščioniška Lietuva surengė pirmąjį savo, popiežiaus Bonifaco IX, palaimintą Kryžiaus žygį prieš totorius. Net Vokiečių ordinas atvedė keletą tūkstančių Markvardo Zalcbacho vadovaujamų karių. Kijeve susirinko Lietuvos, Lenkijos, Ordino, rusų ir Tochtamyšo totorių daliniai, kuriems vadovavo kone pusšimtis kunigaikščių. 1399-ųjų rugpjūčio 12 dieną sąjungininkai prie Dniepro intako Vorsklos susidūrė su Timūro Kutluko ir jo karvedžio Edigėjaus pulkais. Apgaulingu bėgimo manevru išardę Vytauto rikiuotę, totoriai visiškai sutriuškino sąjungininkus. Žuvo trys ketvirtadaliai didžiojo kunigaikščio karių. Krito dauguma Vytauto vadų – daugiau kaip dvidešimt lietuvių ir rusų kunigaikščių. Tarp jų – Algirdo sūnūs Dmitrijus ir Andrius, Jaunučio sūnus Mykolas, Smolensko kunigaikštis Glebas, daugelis lenkų ir kryžiuočių. Iš mūšio lauko vos pavyko išsigelbėti ir pačiam Vytautui. Nuostolių patyrė ir totoriai – buvo mirtinai sužeistas jų vadas Timūras Kutlukas.
Lietuvą ir Lenkiją sukrėtė pralaimėjimas prie Vorsklos. Slavų žemėse prieš Vytautą kilo maištų banga – nuo Lietuvos atsimetė Smolenskas, kurį susigrąžinome tik 1404-ais, paaštrėjo santykiai su Maskva: vieni ir kiti niokojome pasienio žemes. 1408-ais surengėme žygį prieš Maskvą. Prie Ugros upės susitikusios kariuomenės mūšio nepradėjo – sudarėme Ugros taiką ir ėmėmės Lietuvai ir Lenkijai grasinančio Kryžiuočių ordino reikalų.
Po 1401-ųjų, kai Jogaila ir Lenkijos ponai iki gyvos galvos Lietuvą pripažino Vytautui ir ėmė jį tituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mūsų valdovas nutraukė 1398-ųjų „amžinąją“ taiką su Ordinu ir 1401 m. pavasarį atnaujino karą. Sukilo žemaičiai, o Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, siekdamas Lietuvos sosto, stojo kryžiuočių pusėn. Teko vėl derėtis, kol 1404-ais Racionže su Ordinu sudarėme naują taiką – Ordino valda vėl pripažinome Žemaitiją, o lenkai pasižadėjo kilus konfliktui dėl Žemaitijos į karą nesikišti. Vytautas išsiderėjo, kad Ordinas nerems maištaujančių Gediminaičių ir teiks ginkluotą paramą jam kariaujant Rusios žemėse.
Po Racionžo atėjo šešeri kupini įtampos metai – visi laukėme lemiamų įvykių: 1408-ais valdovas sudarė sutartį su Maskva, 1409-ais sukilo žemaičiai, Ordino kariuomenė įsiveržė į Dobrynės žemę Lenkijoje. Atėjo lemtingieji 1410-ieji. Birželio pradžioje lietuvių ir žemaičių kariuomenė išžygiavo iš Vilniaus ir Gardine susijungė su rusų pulkais. Birželio pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos kariai susijungė ties Červinsku ir pajudėjo Marienburgo link. Liepos 15 dieną kariuomenės susitiko Žalgirio lauke. Žalgirio mūšis po 10 valandų trukusios kovos pasibaigė karine Ordino katastrofa. Žuvo aukščiausi Ordino vadovai – magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis komtūras Konradas fon Lichtenšteinas. Iš viso tą dieną kryžiuočiai neteko daugiau kaip 200 vadų ir apie 14-kos tūkstančių karių. Taip visam laikui sustabdėme Ordino veržimąsi į Lietuvos ir Lenkijos žemes.
1411-ųjų vasario 1 dieną sudarėme Torūnės taiką. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas viešai prisipažinti pralaimėjęs ir grąžinti Žemaitiją Lietuvai, o Lenkijai – Dobrynės žemę. Tiesa, Žemaitiją grąžino tik iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. Ordinas nerimo, ir Vokietijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas paskyrė arbitrą – Benediktą Makrą – Žemaitijos ginčui išspręsti. Šis 1413-ais paskelbė sprendimą – Žemaitijos Ordinui nepripažinti. Negana to – visas dešinysis Nemuno krantas ir pajūris su Klaipėda turi priklausyti Žemaitijai. Nepripažino Ordinas šitokio sprendimo, ir kitais metais Vytautas su Jogaila įsiveržė į jo žemes. Popiežiui bei imperatoriui tarpininkaujant, abi pusės sutiko, kad ginčą spręstų visuotinis bažnytinis Konstancos susirinkimas.
Belaukiant Konstancos susirinkimo, mūsų valstybėje atsitiko svarbūs įvykiai – 1413-ais Haroldėje abu valdovai susitarė, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos – Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Į ilgai lauktą Konstancos susirinkimą mūsų valdovas Vytautas nuvyko 1418-ais. Deja, Konstanca žemaičių reikalų neišsprendė. Beje, kaip ir vėlesniosios derybos – 1419-ais Gnievkove, 1420-ais Vroclave, kol 1422-ais atėjo Melno taika. Pagaliau Lietuvai galutinai ir neterminuotai grįžo Žemaitija. Nors Ordinui pasiliko Nemuno žiotys ir Klaipėda, mes atgavome pajūrio ruožą nuo Palangos iki Šventosios. Taip susisiekėme su Baltija, o Ordiną valdas padalijome į dvi dalis. Ši taika užbaigė daugiau kaip du šimtus metų trukusį Lietuvos ir Kryžiuočių ordino karą.
Mūsų didžiojo valdovo Vytauto laikais Lietuvai sužibo viltys vėl sugrįžti į Europos karalysčių gretą. Europos sąmonėje Lietuva jau nuo seno buvo karalystė – ir po karaliaus Mindaugo mirties daugelis mūsų valdovų kaimynų buvo vadinami ir patys save vadino karaliais. Tokie buvo Vaišvilkas, Traidenis, Vytenis, Gediminas ir Algirdas. Po Melno taikos, visiškai ir visiems laikams atsikračius grėsmingo Ordino šešėlio, Lietuva tapo didžiule ir įtakinga Rytų Europos valstybe. Jos plotai driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, – saugojo ji likusią Europą nuo totorių ir jų valdomų slavų kunigaikštysčių, buvo ji kelis kartus didesnė nei mūsų kaimynė – Lenkijos karalystė. Tad visai Europai, išskyrus gal tik Lenkijos ponus, buvo neginčytinas Lietuvos karalystės teisėtumas. Tai patvirtino ir pats Vokietijos imperatorius Zigmantas, pasiūlęs mūsų valdovui Vytautui karūnuotis Lietuvos karaliumi. Viešai šis pasiūlymas nuskambėjo 1429-ais Lucko suvažiavime. Čia Rytų Europos reikalų aptarti susirinko Lietuvos ir Lenkijos valdovai, Maskvos ir kitų Rusios žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Diplomatinėmis priemonėmis lenkai niekaip nepajėgė pasipriešinti didžiojo Vytauto karūnacijai, kuri buvo paskirta 1430-ųjų rugsėjo 8 dienai. Ėmėsi jie atviro plėšikavimo – pagrobė per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną. Kai kas šneka, kad ir karalius Jogaila tam pritaręs. Bet tai netiesa – karalius žinojo, kad Vytautas neturi sosto paveldėtojų. Tad po jo mirties Lietuvos karaliumi būtų tapęs vienas iš Jogailos sūnų. Pagrobus karūną, mūsų valdovas ilgai nebegyveno – 1430-ųjų spalio 27 dieną kelionėje iš Trakų į Vilnių jis staiga mirė. Palaidojome jį jo paties karališkai atstatytoje ir karūnacijai paruoštoje Vilniaus katedroje.
Krėvos sutartis. Nuo XIV a.pab. iki pat XIX a. pr. niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai : tik 1837 m. jį paskelbė lenkų istorikas M.Višnievskis (1794-1865). Kaip rašė istorikė Kiaupienė, surašytas XIV a.pab. Pargamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai kam terūpėjo, net istorikai juo nesidomėjo. Situacija pasikeitė XIX a.viduryje. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu ir ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Šiame dokumente buvo teigiama , kad XIVa.pab. buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos sudėtį. Greit atsirado ir skeptikų, kurie paskleidė teiginį, kad Krėvos akto dokumentas - tik vėlesnių laikų falsifikatas, ir tai, žinoma, sukėlė daug diskusijų. Taip pat didelė dalis Lenkijos ir kitų šalių istorikų teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti (naudotas lotyniškas terminas applicare ) Lietuvą į Lenkiją. Tačiau, pradedant Lietuvos tarpukario istorikais, bei dabartiniai istorikai neigia šią lenkų nuomonę, sakydami, kad Krėvos aktas tebuvo Jogailos vedybiniai pažadai. 1. Krėvos sutarties priežastys Pats Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvoje. Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat atlyginti Austrijos princui Vilhelmui už nutrauktas sužadėtuves 200.000 auksinų baudą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių - Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Lenkija buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybei. “Be to, ji galėjo naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes bei labai padėti kovai su Ordinu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas - Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus postą” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.68). M. Jučas teigė, kad vaizduojama tragiška Lietuvos padėtis dėl padažnėjusių kryžiuočių antpuolių ir iškilusios Maskvos galybės yra gerokai perdėta. “Nors Krėvos pilyje vien Jogaila įsipareigojo Vengrijos karalienei Elžbietai, Jadvygos motinai, tačiau Lenkijos interesai toje sąjungoje buvo ne menkesni negu Lietuvoje. Krėvos aktą padiktavo lenkų ponai, o Jogaila jį priėmė. Jogaila siekė įveikti susidariusią politinę krizę Lietuvoje, įsijungti į krikščioniškų valstybių šeimą ir gauti vakarų civilizacijos vaisių. Lenkų ponai galėjo turėti mintyje Lietuvos valstybės likvidavimą, to jie vėliau ir siekė”.
Ordino kariuomenę vesdamas, niokojo jis Lietuvą – 1390 ir 1391-ais puolė Vilnių, sudegino Kreivąją pilį. Sumanė sąjungą su Maskva, o kad ši tvirtesnė būtų, už Vasilijaus I ištekino savo dukrą Sofiją. Karalius Jogaila ir Lenkijos ponai sunerimo ir 1392-ųjų pavasarį pasiūlė Vytautui taiką ir Lietuvos vietininko sostą. Vasarą Vytautas grįžo į Lietuvą ir rugpjūčio 4 d. Astrave gavo teisę Jogailos vardu valdyti visą Lietuvos didžiąją kunigaikštystę su sostine Vilniumi ir tituluotis „Lietuvos kunigaikščiu“. Jis pripažino Jogailos viršenybę ir tai, kad po jo mirties žemės atiteks Lenkijos karaliui.
Valstybėje prasidėjo rūsčios permainos. Jos sukrėtė mūsų visuomenę. Jaunasis Lietuvos valdovas per kelerius metus atėmė iš Jogailos brolių ir jų įpėdinių valdytas sritines kunigaikštystes. Kunigaikščių vietas užėmė Vytauto paskirti vietininkai – valdžios atstovais tapo žmonės, nesusiję giminystės saitais su Gediminaičių dinastija ir negalėję pretenduoti į didžiojo kunigaikščio valdžią. Taip Vytautas įgyvendino skausmingą, bet reikalingą valstybės centralizavimą.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai tapo kitokie, kai į jos sostą sėdo lietuvis Jogaila. Tuo tarpu vakaruose toliau siautėjo Vokiečių ordinas, o Rytuose, pasivadinusi Rusios žemių vienytoja ir gynėja, kilo Maskva. Mūsų valdovas Algirdas sūnui Jogailai paliko Polocką, Vitebską, Smolenską, Brianską, Podolę ir Voluinę, tačiau likusią Rusią valdė totoriai. Vytautas sumanė užbaigti Algirdo darbus. Kai 1395-ais Aukso Ordoje kilo sumaištis ir chanas Timūras Kutlukas nuvertė chaną Tochtamyšą, Vytautas pažadėjo jį remti. Už valdžią Aukso Ordoje Tochtamyšas išsižadėjo savo teisių į Rusios žemes, kurios tuo metu jau priklausė Lietuvai, ir pažadėjo padėti prisijungti naujų. Mūsų valdovas Vytautas vylėsi iš chano gauti teisę rinkti duoklę visoje Rusioje. Tuomet Maskvos kunigaikščiai būtų tapę Vytauto vasalais.
Krikščioniška Lietuva surengė pirmąjį savo, popiežiaus Bonifaco IX, palaimintą Kryžiaus žygį prieš totorius. Net Vokiečių ordinas atvedė keletą tūkstančių Markvardo Zalcbacho vadovaujamų karių. Kijeve susirinko Lietuvos, Lenkijos, Ordino, rusų ir Tochtamyšo totorių daliniai, kuriems vadovavo kone pusšimtis kunigaikščių. 1399-ųjų rugpjūčio 12 dieną sąjungininkai prie Dniepro intako Vorsklos susidūrė su Timūro Kutluko ir jo karvedžio Edigėjaus pulkais. Apgaulingu bėgimo manevru išardę Vytauto rikiuotę, totoriai visiškai sutriuškino sąjungininkus. Žuvo trys ketvirtadaliai didžiojo kunigaikščio karių. Krito dauguma Vytauto vadų – daugiau kaip dvidešimt lietuvių ir rusų kunigaikščių. Tarp jų – Algirdo sūnūs Dmitrijus ir Andrius, Jaunučio sūnus Mykolas, Smolensko kunigaikštis Glebas, daugelis lenkų ir kryžiuočių. Iš mūšio lauko vos pavyko išsigelbėti ir pačiam Vytautui. Nuostolių patyrė ir totoriai – buvo mirtinai sužeistas jų vadas Timūras Kutlukas.
Lietuvą ir Lenkiją sukrėtė pralaimėjimas prie Vorsklos. Slavų žemėse prieš Vytautą kilo maištų banga – nuo Lietuvos atsimetė Smolenskas, kurį susigrąžinome tik 1404-ais, paaštrėjo santykiai su Maskva: vieni ir kiti niokojome pasienio žemes. 1408-ais surengėme žygį prieš Maskvą. Prie Ugros upės susitikusios kariuomenės mūšio nepradėjo – sudarėme Ugros taiką ir ėmėmės Lietuvai ir Lenkijai grasinančio Kryžiuočių ordino reikalų.
Po 1401-ųjų, kai Jogaila ir Lenkijos ponai iki gyvos galvos Lietuvą pripažino Vytautui ir ėmė jį tituluoti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mūsų valdovas nutraukė 1398-ųjų „amžinąją“ taiką su Ordinu ir 1401 m. pavasarį atnaujino karą. Sukilo žemaičiai, o Jogailos jaunesnysis brolis Švitrigaila, siekdamas Lietuvos sosto, stojo kryžiuočių pusėn. Teko vėl derėtis, kol 1404-ais Racionže su Ordinu sudarėme naują taiką – Ordino valda vėl pripažinome Žemaitiją, o lenkai pasižadėjo kilus konfliktui dėl Žemaitijos į karą nesikišti. Vytautas išsiderėjo, kad Ordinas nerems maištaujančių Gediminaičių ir teiks ginkluotą paramą jam kariaujant Rusios žemėse.
Po Racionžo atėjo šešeri kupini įtampos metai – visi laukėme lemiamų įvykių: 1408-ais valdovas sudarė sutartį su Maskva, 1409-ais sukilo žemaičiai, Ordino kariuomenė įsiveržė į Dobrynės žemę Lenkijoje. Atėjo lemtingieji 1410-ieji. Birželio pradžioje lietuvių ir žemaičių kariuomenė išžygiavo iš Vilniaus ir Gardine susijungė su rusų pulkais. Birželio pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos kariai susijungė ties Červinsku ir pajudėjo Marienburgo link. Liepos 15 dieną kariuomenės susitiko Žalgirio lauke. Žalgirio mūšis po 10 valandų trukusios kovos pasibaigė karine Ordino katastrofa. Žuvo aukščiausi Ordino vadovai – magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis komtūras Konradas fon Lichtenšteinas. Iš viso tą dieną kryžiuočiai neteko daugiau kaip 200 vadų ir apie 14-kos tūkstančių karių. Taip visam laikui sustabdėme Ordino veržimąsi į Lietuvos ir Lenkijos žemes.
1411-ųjų vasario 1 dieną sudarėme Torūnės taiką. Pirmą kartą Ordinas buvo priverstas viešai prisipažinti pralaimėjęs ir grąžinti Žemaitiją Lietuvai, o Lenkijai – Dobrynės žemę. Tiesa, Žemaitiją grąžino tik iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos. Ordinas nerimo, ir Vokietijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas paskyrė arbitrą – Benediktą Makrą – Žemaitijos ginčui išspręsti. Šis 1413-ais paskelbė sprendimą – Žemaitijos Ordinui nepripažinti. Negana to – visas dešinysis Nemuno krantas ir pajūris su Klaipėda turi priklausyti Žemaitijai. Nepripažino Ordinas šitokio sprendimo, ir kitais metais Vytautas su Jogaila įsiveržė į jo žemes. Popiežiui bei imperatoriui tarpininkaujant, abi pusės sutiko, kad ginčą spręstų visuotinis bažnytinis Konstancos susirinkimas.
Belaukiant Konstancos susirinkimo, mūsų valstybėje atsitiko svarbūs įvykiai – 1413-ais Haroldėje abu valdovai susitarė, kad po Vytauto mirties Lietuvos didysis kunigaikštis, o po Jogailos – Lenkijos karalius bus renkami su Lietuvos didikų žinia. Į ilgai lauktą Konstancos susirinkimą mūsų valdovas Vytautas nuvyko 1418-ais. Deja, Konstanca žemaičių reikalų neišsprendė. Beje, kaip ir vėlesniosios derybos – 1419-ais Gnievkove, 1420-ais Vroclave, kol 1422-ais atėjo Melno taika. Pagaliau Lietuvai galutinai ir neterminuotai grįžo Žemaitija. Nors Ordinui pasiliko Nemuno žiotys ir Klaipėda, mes atgavome pajūrio ruožą nuo Palangos iki Šventosios. Taip susisiekėme su Baltija, o Ordiną valdas padalijome į dvi dalis. Ši taika užbaigė daugiau kaip du šimtus metų trukusį Lietuvos ir Kryžiuočių ordino karą.
Mūsų didžiojo valdovo Vytauto laikais Lietuvai sužibo viltys vėl sugrįžti į Europos karalysčių gretą. Europos sąmonėje Lietuva jau nuo seno buvo karalystė – ir po karaliaus Mindaugo mirties daugelis mūsų valdovų kaimynų buvo vadinami ir patys save vadino karaliais. Tokie buvo Vaišvilkas, Traidenis, Vytenis, Gediminas ir Algirdas. Po Melno taikos, visiškai ir visiems laikams atsikračius grėsmingo Ordino šešėlio, Lietuva tapo didžiule ir įtakinga Rytų Europos valstybe. Jos plotai driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, – saugojo ji likusią Europą nuo totorių ir jų valdomų slavų kunigaikštysčių, buvo ji kelis kartus didesnė nei mūsų kaimynė – Lenkijos karalystė. Tad visai Europai, išskyrus gal tik Lenkijos ponus, buvo neginčytinas Lietuvos karalystės teisėtumas. Tai patvirtino ir pats Vokietijos imperatorius Zigmantas, pasiūlęs mūsų valdovui Vytautui karūnuotis Lietuvos karaliumi. Viešai šis pasiūlymas nuskambėjo 1429-ais Lucko suvažiavime. Čia Rytų Europos reikalų aptarti susirinko Lietuvos ir Lenkijos valdovai, Maskvos ir kitų Rusios žemių kunigaikščiai, Vokietijos miestų, kunigaikštysčių atstovai bei popiežiaus legatas. Diplomatinėmis priemonėmis lenkai niekaip nepajėgė pasipriešinti didžiojo Vytauto karūnacijai, kuri buvo paskirta 1430-ųjų rugsėjo 8 dienai. Ėmėsi jie atviro plėšikavimo – pagrobė per jos žemes į Lietuvą vežtąją karūną. Kai kas šneka, kad ir karalius Jogaila tam pritaręs. Bet tai netiesa – karalius žinojo, kad Vytautas neturi sosto paveldėtojų. Tad po jo mirties Lietuvos karaliumi būtų tapęs vienas iš Jogailos sūnų. Pagrobus karūną, mūsų valdovas ilgai nebegyveno – 1430-ųjų spalio 27 dieną kelionėje iš Trakų į Vilnių jis staiga mirė. Palaidojome jį jo paties karališkai atstatytoje ir karūnacijai paruoštoje Vilniaus katedroje.
Krėvos sutartis. Nuo XIV a.pab. iki pat XIX a. pr. niekas nežinojo apie šį svarbų Lietuvos ir Lenkijos istorijai dokumentą. Krėvos aktas archyvuose surastas palyginus visai neseniai : tik 1837 m. jį paskelbė lenkų istorikas M.Višnievskis (1794-1865). Kaip rašė istorikė Kiaupienė, surašytas XIV a.pab. Pargamentas 500 metų išgulėjo Krokuvos kapitulos archyve Vavelio pilyje ir, atrodo, menkai kam terūpėjo, net istorikai juo nesidomėjo. Situacija pasikeitė XIX a.viduryje. Lenkijos istorikai pavadino jį Krėvos unijos aktu ir ėmė jį naudoti rašydami Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Šiame dokumente buvo teigiama , kad XIVa.pab. buvo įteisinta Lietuvos valstybės inkorporacija į Lenkijos sudėtį. Greit atsirado ir skeptikų, kurie paskleidė teiginį, kad Krėvos akto dokumentas - tik vėlesnių laikų falsifikatas, ir tai, žinoma, sukėlė daug diskusijų. Taip pat didelė dalis Lenkijos ir kitų šalių istorikų teigia, kad nuo 1385 m. Lietuva prarado savo nepriklausomybę ir tapo Lenkijos dalimi. Remiamasi tuo, kad Krėvos akto paskutiniame punkte Jogaila pažadėjo inkorporuoti (naudotas lotyniškas terminas applicare ) Lietuvą į Lenkiją. Tačiau, pradedant Lietuvos tarpukario istorikais, bei dabartiniai istorikai neigia šią lenkų nuomonę, sakydami, kad Krėvos aktas tebuvo Jogailos vedybiniai pažadai. 1. Krėvos sutarties priežastys Pats Krėvos aktas buvo pasirašytas 1385m. rugpjūčio 14d. Krėvoje. Šiuo dokumentu Jogaila, tapdamas Lenkijos karaliumi, įsipareigojo pasikrikštyti pats ir pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus. Taip pat atlyginti Austrijos princui Vilhelmui už nutrauktas sužadėtuves 200.000 auksinų baudą. Be to, Jogaila pažadėjo sugrąžinti Lenkijai priklausiusias žemes, paleisti visus Lenkijos belaisvius ir prijungti LDK žemes prie Lenkijos. Lietuva krikštą galėjo priimti iš trijų valstybių - Ordino, Maskvos arba Lenkijos. Lenkija buvo mažiausiai pavojinga Lietuvos valstybei. “Be to, ji galėjo naudinga sąjungininkė prieš Maskvą prisijungiant rusiškas žemes bei labai padėti kovai su Ordinu. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Lenkija siūlė pačias palankiausias krikšto sąlygas - Jogaila buvo pakviestas užimti Lenkijos karaliaus postą” (R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis, p.68). M. Jučas teigė, kad vaizduojama tragiška Lietuvos padėtis dėl padažnėjusių kryžiuočių antpuolių ir iškilusios Maskvos galybės yra gerokai perdėta. “Nors Krėvos pilyje vien Jogaila įsipareigojo Vengrijos karalienei Elžbietai, Jadvygos motinai, tačiau Lenkijos interesai toje sąjungoje buvo ne menkesni negu Lietuvoje. Krėvos aktą padiktavo lenkų ponai, o Jogaila jį priėmė. Jogaila siekė įveikti susidariusią politinę krizę Lietuvoje, įsijungti į krikščioniškų valstybių šeimą ir gauti vakarų civilizacijos vaisių. Lenkų ponai galėjo turėti mintyje Lietuvos valstybės likvidavimą, to jie vėliau ir siekė”.